• Pilies muziejus
  • Kalvystės muziejus
  • Pilies muziejus
  • Skulptūrų parkas
  • Pilies muziejus
  • Kalvystės muziejus
  • Skulptūrų parkas

Senųjų miesto kapinių istorija

          1820 m. sausio 7 d. buvo įšventintos visų krikščioniškų konfesijų miesto kapinės prie Trilapio ir Liepų gatvių.
          Jau 1762 metų miesto plane prie Liepų ir Trilapio gatvių randame pažymėtas nedideles kapinaites. Kaip mini šaltiniai, per Septynerių metų karą čia buvo laidojami rusų kareiviai. Dar 1803 m. buvo minimos rusų kapinės“ (Sembritzki J. Geschichte..., psl. 259). Per Septynerių metų karą laidojo ne tik rusų kareivius, bet ir vokiečius belaisvius, kurie kartu su dezertyrais buvo saugomi pilyje. Ten nuo dėmėtosios šiltinės jie mirdavę šimtais, būdavo vežimais išvežami ir čia, užmiestyje laidojami.
          Galima daryti prielaidą, kad šie kareivių palaidojimai davė pradžią vėlesnėms miesto kapinėms. 1796–1820 m. didžiosios miesto kapinės buvusios Krūmamiestyje, dabartinėje Naujo Sodo gatvėje (karalienės Luizės gimnazija, dabar Jaunimo centras). Šioje vietoje 1820 m. buvo užveistas pirmasis miesto sodas, o kapinės perkeltos į Liepų ir Trilapio g. Naujųjų kapinių vieta buvo drėgna, teko aplinkui iškasti griovius.
          Iki 1820 m. miesto kapinių priežiūra ir tvarkymas buvo bažnyčių žinioje. Steigiant naujas kapines, jų priežiūrą pasiėmė miesto magistratas, paskirdamas specialų kapinių tvarkytoją, kuris vadinosi kapų inspektoriumi. 
          Tuoj po kapinių atidarymo miesto vadovybė kreipėsi į gyventojus, skatindama sodinti kapinėse levandą, daugiametę saulutę, bukmedį. Magistratas uždraudė kapinėse rūkyti, vedžioti šunis. Iš pradžių kapinės apsodintos tik gyvatvore, o vėliau aptvertos aukšta lentų tvora. Taip, miestiečių pastangų dėka, devyniolikto amžiaus pabaigoje šios miesto kapinės buvo tapusios rimtimi dvelkiančia, poetiška, pavėsinga, pavasarį lakštingalų, gegučių ir kitų giesmininkų mėgiama vieta. Tai buvo Klaipėdos pasididžiavimas, kurio galėjo pavydėti daug didesni miestai (Sembritzki J. Memel in neunzehnten ..., psl. 127)“.

Vaiko kapas
Vaiko kapas
Kapo tvorelė
Kapo tvorelė

          Jau 1856 m. minima, kad sklypas buvo beveik užlaidotas. Vyriausybė leido panaudoti senąją vietą antriniam laidojimui – piltos, kaip balastas laivais į Klaipėdą atgabentos, žemės. Kadangi senieji kapinių takai liko kaip buvę, kvartalų kraštus teko sutvirtinti atraminėmis sienutėmis, o kai kur sumūryti laiptukus.
Miesto kapinėse buvo laidojami įvairių konfesijų žmonės: liuteronai, katalikai (turėjo savo kvartalą), anglikonai bei kitų tikybų žmonės, neturėję savų kapinių. XIX a. vid. čia išimties tvarka buvo palaidotas pirklys J. L. Vyneris (Wiener), nors žydai turėjo savo kapines.

J. L. Vynerio kapas
J. L. Vynerio kapas

          Po 1871 m., pasibaigus Prancūzijos-Prūsijos karui, kapinėse buvo laidojami belaisviai prancūzai, kasę Vilhelmo kanalą.
          XIX a. pabaigoje kapines praplėtė. Sklypas, padidėjęs beveik trečdaliu, tapo netaisyklingas, panašus į L raidę. 

          Laikraštyje Vakarai“ (1937 m., lapkričio 1 d.) rašoma, kad kapinių prižiūrėtojas Hein nuo 1851 m. lapkričio mėn. 15 d. iki mirties 1885 m. balandžio 1 d. kapinėse palaidojo 11 519 žmonių. Ankstesnės kapinių knygos sudegė per didelį gaisrą mieste 1951 m. Po Hein mirties kapų inspektoriumi tapo Tiessen, kuris iki 1919 m. balandžio 1 d. palaidojo 11 412 žmonių. O nuo 1919 m. iki 1937 m. lapkričio 1 d. inspektorius p. Tillott palaidojo 5999 žmones. Taigi, Klaipėdoje per 86 metus (1851–1937 m.) miesto kapinėse palaidota 28 930 žmonių.

Klaipėdos kapinės. 1934 m.
Klaipėdos kapinės. 1934 m.

         1937 m. be miesto kapinių buvo dar dvejos kapinės – Vitėje ir Smeltėje, kuriomis rūpindavosi tas pats miesto kapinių inspektorius. Inspektoriai gyvendavo prie kapinių, nedideliame vieno aukšto mūriniame namelyje. (Šioje vietoje dabar stovi Klaipėdos savivaldybei priklausantis pastatas, kuriame sovietmečiu veikė šachmatų klubas, nuo 1996 m. jauki kavinė-vyninė Metų laikai“, 2007-aisiais pastatą nunioko gaisras. Pastatą rekonstruoti žadama 2010 m., jame įsikurs tautinių bendrijų kultūros centras).
          1937 m. kapinių priežiūrai magistratas metams skirdavo 60 000 Lt. Kapinių tvarkymo darbus dirbo 7 magistrato samdyti darbininkai, be to, pačius kapus tvarkė dar 6 moterys.
          Storose rudų lapų kapinių knygose buvo įrašoma palaidojimo data, kapinių kvartalo eilės ir vietos numeriai, pavardė ir palaidotojo profesija.

Senieji kapinių vartai 1937-1940 m.
Senieji kapinių vartai 1937-1940 m.

          1945 m. Klaipėdą užėmė sovietų armija.
          Rūta Paplauskienė, kuri 1945-aisiais buvusi penkiolikos,  prisiminė tokį vaizdą tuoj po karo: Miesto kapinės atrodė klaikiai: išdraskytos koplyčios, į mūro sienas atremti griaučiai, kuriems į rankas įstatyta šluota“.
          Vėliau, iki pat Skulptūrų parko įkūrimo 1977 m., miesto kapinės kėlė prieštaringus jausmus. Senieji antkapiniai paminklai su vokiškais užrašais būdavo apverčiami ir užrašomos tik ką palaidotų žmonių pavardės, dažniausiai rusiškai. Iki pat kapinių uždarymo 1959 m. sausio mėn. lietuvius ir rusus laidodavo palei Trilapio gatvę, todėl čia išliko daugiausiai lankomų kauburėlių.

Pradėti miesto kapinių iškėlimo darbai
Pradėti miesto kapinių iškėlimo darbai

          Prieškarinė kapinių tvarka, harmonija, ramybė išnyko tarsi dūmas, neblaškomas vėjo.
          Senosios koplyčios buvo susprogdintos dar 1947 m., o po 1977 m. išliko tik paminklas 1923 metų sukilėliams. Jį išgelbėjo tai, mano istorikas Vygantas Vareikis, jog 1923 m. lietuvių sukilimas buvo prieš vokiečius, ir po karo jis buvo įrašytas į respublikinės reikšmės saugomų paminklų sąrašą.
          Rašytojas Romualdas Lankauskas, kurio tėvas yra palaidotas Miesto kapinėse, Skulptūrų parko įkūrimą kapinių teritorijoje ironiškai pavadino nepaprastos reikšmės kultūriniu įvykiu brežnevinėje epochoje“.
          Dar 1981–1982 m., po penkių metų Skulptūrų parko įkūrimo vakarinėje dalyje, palei Trilapio gatvę, stovėjo senieji antkapiniai paminklai, kurie nors buvo apleisti, tačiau dar gerai matomi. Tai užfiksuota Dionyzo Varkalio ir Vytauto Tamošiūno nuotraukose.

Antkapinis paminklas, aptvertas tvorele
Antkapinis paminklas, aptvertas tvorele
Kapo kryžius. Puošybai panaudota sukta geležis
Kapo kryžius. Puošybai panaudota sukta geležis
          Atėjo ir likusiųjų antkapių eilė, –  1983 m. balandžio ar gegužės mėn. buvo liepta likviduoti  visas metalo tvoreles, betono laiptelius ir sulyginti su žeme senųjų klaipėdiečių amžino atilsio pažymėtas vietas. Tiesa, ši teritorija jau buvo virtusi baisios netvarkos vieta: mėtėsi tušti degtinės buteliai, šiukšlės... Tvarka buvo pasiekta pabaigiant naikinti Miesto kapines, o ne sutvarkant apleistas kapavietes, nes kaip valdininkai atsakinėjo į rašytojo R. Lankausko prašymus įsikišti ir sustabdyti kapinių sunaikinimą, šios kapinės nėra Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše“ (J. Glemža, Kultūros ministro pavaduotojas, 1982.05.17). 


                                      
Žymieji žmonės palaidoti Miesto kapinėse

          Senosiose miesto kapinėse yra palaidota labai daug garbingų Klaipėdos miesto piliečių. Miesto kapinių registracijos knygos iš vokiško periodo dingę. Palaidojimų registracijos knygoje 1948–1959, šiuo metu saugomoje MLI muziejaus fonduose, įrašas apie paskutinį palaidojimą darytas 1959 m. sausio 24 d.
          Žemiau pateikiamos žinios apie kai kuriuos svarbius mūsų miestui žmones, palaidotus miesto kapinėse, ir trumpos jų istorijos. Šį sąrašą būtų galima tęsti, tačiau tam reikalingi nuoseklūs tyrinėjimai.

Julius Liudvikas Vyneris (Julius Ludvick Wiener) 1795.04.01–1862.02.24, žydų kilmės pirklys, magistrato narys, labdaros teikėjas (paminklas J. L. Vyneriui šiandieniniame skulptūrų parke atstatytas 2002 m.); J. L. Vyneris gimė Dancige (Gdanske), padėjo labai daug pastangų, kol gavo Klaipėdos miestiečių teises (tik nuo 1809 m. buvo leista žydams gauti miestiečio teises Klaipėdoje). Vėliau J. L. Vyneris tapo turtingu pirkliu, buvo renkamas miesto atstovu, o 1833 m. net miesto tarybos nariu, kaip rašo J. Zembrickis. Ilgą laiką Vyneris buvo miesto ligoninės kuratorius. Jis visus nustebino 1855 m. surašytu testamentu, pagal kurį miestui paliko milžinišką 300 000 talerių (apie pusė milijono JAV dolerių) palikimą. Ant Vynerio kapo buvo iškaltas užrašas: ... jo atminimą gerbia draugai, jį laimina vargšai“.

Ernestas Heinrichas Berbomas ( Ernst Heinrich Beerbohm) 1763–1838, garsus Klaipėdos pirklys, medienos apdirbimo pramonės kūrėjas, ir jo šeimos kapavietė (Klaipėdoje palaidoti: jo tėvai, sūnus, keturi šeimos kapavietės kapai neidentifikuoti). Labiau yra žinomas jo sūnus Vilhelmas Ernstas Berbomas (Wilhelm Ernst Beerbohm) 1786–1865, Klaipėdos burmistras (1835–40 m.), lietuvininkų tradicijų puoselėtojas, Mažosios Lietuvos tautosakos rinkėjas, Rytų Prūsijos vyr. žvejybos inspektorius, sukūręs ir įvedęs Kuršmarių žvejų laivuose atpažinimo ženklus – vėtrunges; palaidotas Muižėje, Šilutės apskrityje. V. E. Berbomo brolio, gyvenusio Anglijoje, sūnus Maksas Berbomas (Max Beerbohm, 18721956) yra žymus Anglijos rašytojas, kelių Oksfordo universiteto literatūrinių premijų lauretas, o jo knygos statomos šalia Džeinės Ostin, Šarlotės Brontės, Levo Tolstojaus ir kitų. Kitas įžymus šios giminės atstovas Herbertas Berbomas Try (Sir. Herbert Beerbohm Tree, 1852–1917) buvo žymus Anglijos teatro ir kino aktorius, bendravęs su Čarliu Čiaplinu.

Karlas  Rudolfas Jakobis (Carl Rudolph Jacoby) 1817.02.14–1881.02.24, Mažosios Lietuvos kalbininkas, evangelikų kunigas, pedagogas (nuo 1879 m. iki mirties dėstė Klaipėdos gimnazijoje lietuvių kalbą), pirmasis Lietuvių literatūros draugijos pirmininkas. Domėjosi kalbotyra, 1880 m. Klaipėdoje buvo išspausdinta jo parengta Lietuvių kalbos chrestomatija mokyklai“, ruošė stambų mokslinį lietuvių kalbos žodyną – tezaurą, deja, parengti nespėjo.

Heinrichas Holcas 1826.05.13–1894.11.04, spaustuvininkas, Holzo ir Šerniaus spaustuvės (1875–94 m.) steigėjas. Klaipėdoje drauge su Martynu Šerniumi išleido Krikščioniškasias kalendas ant meto 1877“. Ne mažiau kaip 12 miestų ir gyvenviečių knygininkams, krautuvininkams H. Holcas ir M. Šernius tiekė kalendorius. Leidėjai dėl savo prolietuviškos veiklos buvo Prūsijos valdžios persekiojami. Spaudos draudimo laikotarpiu išleido keletą knygų Didžiajai Lietuvai, aktyviai prekiavo savo knygomis, juos tiekė 35–40 knygynų, knygų dovanomis rėmė Birutės draugiją, Lietuvių literatūros draugiją (abi Tilžėje), lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjus.

Frydrichas Vilhelmas Horchas 1778.11.08–1855.01.13, spaustuvininkas;

Johanesas Zembrickis (Johannes Sembritzki) 1856.01.10–1919.03.08, Klaipėdos ir Klaipėdos krašto istorijų, Šilokarčemos (Šilutės) apskrities istorijos (pabaigė darbą A. Bitensas) autorius, Aušros“ bendradarbis, vaistininkas pagal profesiją, laisvalaikiu sutvarkęs Klaipėdos miesto archyvą. Istorikas gimė Mozūrijoje, Klaipėdoje vedė neturtingą lietuvininkę Karoliną, kuriai 1902 m. mirus, vedė antrą kartą 42-ių metų Liuciną Friederikę Jatzę. Miestui paliko daugiau kaip 3300 bibliografinių leidinių, kurių daugelis buvo leisti XVIII a. Šis palikimas tapo miesto bibliotekos lituanistinio sk. branduoliu. Po 1944 m. rinkinio knygų likimas neaiškus: dalis tapo privačia nuosavybe, dalis saugoma valstybės archyvuose.

Hermann Gerlach (1846.05.23–1913.09.25)  turtingos giminės, atsikrausčiusios iš Tilžės į Klaipėdą XVIII a. pabaigoje, palikuonis, vertėsi prekyba.

Marie Gerlach (1855.04.28–1937.04.17), Hermann‘o žmona, 1935 m. savo gyvenamą namą (neorenesanso stiliaus) paliko miesto bibliotekai, dabar tai I. Simonaitytės biblioteka. 
 
152 Rusijos kariai, palaidoti 1915 m., žuvę I-ajme pasauliniame kare.

Artūras Bitensas (Arthur Bittens) 1874.07.12–1920.06.12, istorikas, pedagogas. Mokėsi Paryžiaus Sorbonos ir Londono universitetuose. Prieš mirtį trumpai dirbo Klaipėdos apskrities mokyklų tarėju. Parašė Klaipėdos apskrities geologiniai ir kultūriniai istoriniai paminklai", su J.  Zembrickiu parašė Šilokarčemos (Šilutės) apskrities istoriją“.

Artūras Altenbergas (Arthur) 1862.08.15–1926.03.27, vyriausias Klaipėdos burmistras,  išrinktas 1904 m.. Nuo 1893 m. buvo 1-asis Klaipėdos burmistras. Gimė Karaliaučiuje, mirė nuo infarkto traukinyje, grįždamas iš Kauno į Klaipėdą. Nuo 1896 m. priklausė evangelikų reformatų sinodui, buvo buriuotojų draugijos narys, įvairių įmonių priežiūros tarybos narys. Vedė klaipėdietę Anną Gessner, su kuria užaugino tris dukteris.

Johanas Vilhelmas Reinkė (Reincke) XVIII  a. pab.–1865.01.01, pirklys ir alaus bravoro savininkas. Šios aludarių dinastijos pradininkas J. V. Reinkė 1784 m. Klaipėdoje įsteigė pirmąją pramoninę alaus daryklą. Jo sena giminė jau visą šimtmetį plukdė laivus po visą Baltiją. Jų giminės herbe puikavosi jūrinis erelis kaip narsios jūreivystės simbolis. Šis simbolis  tebėra ir šiandieninės alaus daryklos “Švyturio” herbe. J. V. Reinkė su broliu Frydrichu Vilhelmu buvo neabejingi miesto reikalams. 1859 m. pradėjus mieste grįsti šaligatvius granitinėmis plokštėmis, F. V. Reinkė ne tik apsiėmė rūpintis plytelių gaminimu ir klojimu, bet ir savo rizika ėmėsi atsiskaityti su namų savininkais. (iš Johano Zembrickio Klaipėda XIX a.“ 2-a dalis, psl. 69)  J. V. Reinkė mirdamas paliko besirūpinančiai alkstančiais ir sergančiais Zudermano moterų draugijai 3000 talerių.

Cygleris 1820–1897, visuomenės veikėjas.

Frydrichas Vilhelmas Zybertas 1833.05.05–1900.03.12, leidėjas, XIX a. antroje pusėje sutelkęs į savo rankas didžiausią poligrafijos įmonę Klaipėdoje. Visų pirma minėtinas kaip laikraščių leidėjas, 1867 m. birželio 1 d. išleido pirmąjį laikraštį Memeler Zeitung“ (Klaipėdos laikraštis“). Iš Zybartų išleistų lietuviškų knygų pirmiausia paminėtina 1880 m. išėjusi gimnazijoms skirta Lietuvių kalbos chrestomatija“, kurią sudarė K. R. Jakobis. Palaidotas Zybertų šeimos koplyčioje Klaipėdoje.

Hermanas Vilhelmas Zybertas 1868–1925, Frydricho Vilhelmo sūnus, perėmęs su motina, tėvo leidybos verslą. Palaidotas Zybertų šeimos koplyčioje Klaipėdoje.

Jurgis Storosta 1872–1937.11.13, rašytojo, filosofo Vydūno brolis, istorijos mokytojas. Dėstė istoriją V. Didžiojo gimnazijoje, Klaipėdos mokytojų seminarijoje, prieš mirtį Luizės gimnazijoje. Mirė nuo širdies ligos. Parašė vokiečių kalba Lietuvos istoriją, kuri buvo naudojama Klaipėdos vokiškose mokyklose.

Adomas Einaras (Einar, Einars) 1842.03.23–1906.09.11, Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas. Mokytojavo Doviluose, Melnragėje, buvo Klaipėdos mokyklos vedėju. Leido laikraštį Keleivis“. Kartu su kitais suredagavo 1897 m. išleistą Bibliją. Išleido knygelę Pašlūžikit kits kitam!“ (1904). Bendradarbiavo su F. Kuršaičiu, A. Bezzenbergeriu, K. T. V. Hofheincu ir kt. Nepaisydamas protestų spausdino Didžiosios Lietuvos autorių (J. Basanavičiaus ir kt.) straipsnius lotyniškomis raidėmis.

Fricas Ambrazaitis 1865–1915.03.19, Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas. Klaipėdos lietuvių rinkimų idėjas propaguojančio laikraščio Apžvalga“ leidėjas ir redaktorius, vienas bendrovės Lituanija vadovų. 1915 m. rusams įsiveržus į Klaipėdą, buvo rusų kazokų žiauriai nužudytas.

Kurtas Volfas ( Kurt Wolf)  ....–1917.09.19, garsus vokiečių karo lakūnas, kuris, kovodamas su priešais Pirmojo pasaulinio karo metu, numušė 56 lėktuvus ir pats žuvo mūšio metu. K. Volfas buvo gimęs Klaipėdoje, todėl atvežtas čia ir palaidoti. Per Kurto Volfo  laidotuves buvo minios žmonių, o padangėse lėktuvų eskadrilės, pasakojo tuometinis kapų inspektorius P. Tillott apie šias laidotuves kaip įspūdingiausias ir iškilmingiausias iš jo matytų.

Ansas Bruožis 1876.11.10–1928.12.27, Mažosios Lietuvos lietuviškos spaudos ir kultūros istorikas, rašytojas, bibliografas, poligrafininkas. M. Jankaus spaustuvėje išmokęs raidžių rinkėjo amato, 1900–14 m. dirbo Bitėnų, Tilžės, Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos spaustuvėse. 1905–06 m. Klaipėdoje turėjo knygynėlį ir pats jame prekiavo. Aktyviai dalyvavo M. Lietuvos tautiniame sąjūdyje. Parašė ir parengė spaudai 13 faktografinio pobūdžio knygų. Pasirašinėjo daugiau kaip 20 slapyvardžių, žinomiausi: A. B. Klaipėdiškis, Probočių Anūkas, Jonas Pakalniškis, Kretingiškių Ansas, Lazdaitis, Tiestaris, Martyniškis, Žuvis. Daugiausia rašė apie M. Lietuvos kultūrinį gyvenimą, kovą prieš germanizaciją, propagavo Klaipėdos krašto prisijungimo prie D. Lietuvos idėją. Savo palikimą (30 000 Lt) testamentu pavedė Vydūnui lietuviškiems raštams leisti. Didelę A. Bruožio sukauptą biblioteką (716 t.) ir archyvą perėmė Aukuro draugija.

Jurgis Arnašius 1872–1934, Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas.

Martynas Lokys 1902 Govindpure, Indijoje–1939.08.27, evangelikų kunigas, chorvedys, literatas. Vienas iš 11-os kunigo Kristupo Lokio (misionieriaus Indijoje) vaikų. Kunigavo Batakiuose, Virbalėje, Plaškiuose (Pagėgių apsk.), 1935 m. perkeltas į Šv. Jokūbo bažnyčią Klaipėdoje. Garsėjo kaip pamokslininkas, steigė bažnyčios chorus, rašė eiles.

Augustė Zauniūtė 18891950, vaikų gydytoja, pirmoji Mažosios Lietuvos moteris, įgijusi medikės diplomą, visuomenės veikėja; A. Zauniūtė kilusi iš stiprios, kultūrai pasišventusios šeimos. Tėvas Dovas Zaunius – visuomenės ir kultūros veikėjas, 1890 m. drauge su M. Jonkumi ir J. Smalaku įsteigė pirmą M. L. politinę organizaciją – Lietuvišką konservatyvų draugystės komitetą. Brolis Dovas buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, sesuo Morta – visuomenės ir spaudos darbuotoja, brolis Endrius – veterinarijos gydytojas.

Istorikas L. Kavaliauskas nurodo 100 m į rytus  nuo gynybinio rūsio (prie krepšinio aikštelės parke) esant  NKVD  aukų kapavietę.