• Pilies muziejus
  • Kalvystės muziejus
  • Pilies muziejus
  • Skulptūrų parkas
  • Pilies muziejus
  • Kalvystės muziejus
  • Skulptūrų parkas

Sondra Simana Mankšta parke

Išskridę  D. O. Matulaitės ,,Dvylika brolių"  Foto: S. Simanaitienė
Išskridę D. O. Matulaitės ,,Dvylika brolių" Foto: S. Simanaitienė

Skulptūrų parko dienoraštis
2008 m. rugsėjo 28 d.

      Pravažiuojančių mašinų ratai, lengvai liesdami šlapią asfalto paviršių, slydo menkai tesukibdami. Tik ką lietus išsiliejo ant miesto stogų ir skėčių, paskubom susirinkdamas dulkes, pasišokinėdamas lindo į kanalizacijos plyšius ir žemės įtrūkimus. Miesto aikštės buvo užpiltos betoninių trinkelių lava, todėl lietaus srovelės smalsiai dairėsi parko ar nedidelių kiemelių, kur galėtų subėgęs po žeme pasidžiaugti tos dienos radybomis: išplyšusiomis sagomis, pamestais rakčiukais bei dviračių varžtais, ar net stambesne moneta, slapta nuo šeimininko panorusia pasiaukoti kanalizacijos dvasioms.
      Mergina, šiek tiek pražergusi kojas, stovėjo skulptūrų parko saulės nutviekstoje aikštelėje ir sukiojo galvą dešinėn kairėn, aukštyn žemyn. Pro šalį ėjo pietų pertraukos valgytojai ir kiti vidurdienio dykinėtojai, smalsiai tyrinėjo merginos išorę ir galvojo apie jos drąsą – stovėti centriniame mūsų miestelio parke, matomiausioje vietoje populiariausią dienos valandą užsimerkus ir mankštintis. Tiesa, jos daromi pratimai buvo paprastučiai: galvos ir pečių pasukinėjimai, atsilenkimai, susilenkimai. Ji dėvėjo drabužius, sunertus ant laibos figūros keliais sluoksniais – iš po švarko kyšojo ryškiai žalių marškinėlių rankogaliai, pusilgis sijonas, storapadžiai. Juodi plaukai siekė liemenį. Jos akys tai atsimerkdavo, tai vėl užsimerkdavo. Išsimaudžiusi saulė skleidė dar skaidresnį orą, o praeiviams buvo gera stebėti merginą, kuri nekreipdama dėmesio, lėtai, veik meditatyviai, mankštinosi, išlaisvindama kaklo, pečių, liemens sąnarius nuo susikaupusios įtampos.
      Daugelis praeivių ilgai gręžiodavosi, kol merginą paslėpdavo medis ar parko transformatorinės kampas. Ne vienas išgyveno slaptą norą – prisijungti prie besimankštinančiosios merginos, atpalaiduoti užsiveržusius sąnarius ir nugaras, surakintas nuo sėdėjimo prie kompiuterio. Tačiau kažkas juos sulaikydavo, neleisdavo palikti saugaus asfaltuoto takelio ir nužengti ant parko žaliosios vejos.
Kaip aš atrodysiu? Ar nejuokingai? Žiūrėk, štai tvarkos skyriaus moterys juda link suolelio, o štai ten vyr. buhalteris vedžioja savo vaikų šunį per pietų pertrauką, o ir sekretorė su ūkvedžiu iš priekio ateina. Kur čia suolelį suradus? Prisėsiu, palauksiu. Praeis. Gal tada jau išdrįsiu prisijungti prie besimankštinančios merginos? Labai norėčiau.
      Mergina tarsi katė, tai atsimerkdama, tai vėl užsimerkdama ramiai judino kūno dalis, įsijautusi į save ir rudeninės šilumos užlietą orą. Atrodė, net nematanti pavieniui ar poromis pro šalį linguojančių smalsuolių. Užbaigusi judesių nuo galvos iki kojų ratą, mergina užsimetė ant peties krepšį ir greitu žingsniu nustukseno parko taku, pro Matulaitės išskridusius dvylika brolių, link Mažvydo alėjos. Vienas stebėtojas dar bandė vytis, bet pažvelgęs į laikrodį, pasuko link savivaldybės pastato. Iki pietų pertraukos buvo likę trys minutės.
      Grįžus prie darbo stalo, o dar ir kitą dieną, o gal net kelias, nepažįstamasis jautė savųjų sąnarių ilgesį neįvykusiai mankštai parke.