• Pilies muziejus
  • Kalvystės muziejus
  • Pilies muziejus
  • Skulptūrų parkas
  • Pilies muziejus
  • Kalvystės muziejus
  • Skulptūrų parkas

Sondra Simana Skulptūrų parkui. Atsiskyrimas

Sondra Simana
Skulptūrų parkui. Atsiskyrimas

Čia vis dar galima gyventi.
Vaikščioti trupančiais takeliais,
prisėsti ant laiptelių, vedančių į viršutinius kapinių kambarius.

Susirangyti po stalu keturiems,
gerai įsižiūrėjus, pastebėti, jog kažkada
apjuostas ažūrine metaline tvorele
tavo kūdikis žiūri per darželio langą.

Teptis žaizdas medžio krauju
monotoniškai tekančiu iš kryžiumi įkirsto šono.
Netgi kalbėti kalbomis XIX a. tartimi
ir būti suprastam vietinių –
neišsikrausčiusių
neiškraustytų.

Kai Trilapio pirtis ištuštėja anksčiau
nei baigiasi vanduo surūdijusiuose vamzdžiuose,
o šlapios grindys, aplipę išslinkusių plaukų tinkleliais,
tampa nebe jautrios svetimiems prisilietimams, –
prigulti ant šiltų pirties gultų tarsi ant saulės įkaitinto antkapinio akmens,
ir pamiršti savo gyvenimą –
gyvenimą po mirties.

Nušliaužti link cerkvės durų,
į surūdijusios spynos šerdį klebentis.
Gal įsileis saviškis atsilikęs nuo pokario procesijos.
Atminti, kur paslėptas Dievas,
– vaistų spintelėje šalia altoriaus.
Tik paglostyt.

Pažadinti kertinius pamatų akmenis,
Riedėti drauge su jais per suluošintų medžių viršūnes
Link stoties, vežančios į vakarus.

Neatsilikti nuo stovinčių ties savosiomis tuščiomis duobėmis,
Nuo varnų, lesančių trupinius iš skarmalais pridengto delno,
Nuo žemės grumsto neatsilikti,
šimtmetį skriejančio link kapo dugne prasivėrusio dangčio,
Nuo ilgo pratiso sielvarto kvaitulio,
niekaip negalinčio atsiskirti nuo pačiam XIX amžiaus vidury mirusios krūtinės.

Prisiglausti prie visų akmenų –
paslėptų,
išvežtų,
įskulptūrintų,
plikomis šakomis
tūkstančiais liaunų vytelių,
plaktis,
ištylėti visas raudas
net slapčiausias.

Atsisėsti.
Neverkti.
Tik žiūrėti į akmenį, virstantį dulkėm.
Ir neverkti.

2009.05.25