• Pilies muziejus
  • Kalvystės muziejus
  • Pilies muziejus
  • Skulptūrų parkas
  • Pilies muziejus
  • Kalvystės muziejus
  • Skulptūrų parkas

Sondra Simana Vakarienė keturiems

V. Lukošaitis „Vakarienė keturiems“ (fragmentas) 1984   Foto: S. Simanaitienė
V. Lukošaitis „Vakarienė keturiems“ (fragmentas) 1984 Foto: S. Simanaitienė

Skulptūrų parko dienoraštis
2008 m. rugpjūčio 7 d.

Popierinis kompasas

Mano šeima – mama, tėtis, šuo ir aš – yra labai rami. Galima sakyti – esame flegmų šeimynėlė, praktikuojanti šeimyninius ritualus, tokius kaip ilgas pasisėdėjimas prie apvalaus stalo. Mūsų stalas pastatytas vaikų darželio pašonėje. Penkias dienas per savaitę girdime vaikiško klegesio simfoniją ošiančių šimtamečių medžių prieglobstyje. Gražu. 

Dažniausiai žiūriu į priešais, ant stalo padėtą rutulį. Šį daikčiuką mums paliko skulptorius Vitalijus prieš išeidamas Anapilin. Kažką jis norėjo man tuo pasakyti apie buvimą šiame parke, o gal net ir apie buvimą apskritai.
Vakar vakare pro šalį ėjo pusamžė moteris ilgu sijonu ir skara surištais plaukais. Jau maniau eis ir praeis. Nors mūsų šeimynėlę praeiviai mėgsta, negaliu skųstis dėmesio trūkumu, vienas paskui kitą glaudžiasi fotografuotis, šypsosi.
Tą dieną ypač stengiausi susikaupti prie skulptoriaus rutulio ir pagaliau pranešti prieš mane sėdinčiam juokingai susirūpinusiam šuneliui: Eurika! supratau kodėl rutulys būdamas apvalus nenukrenta. Taigi, maniausi jau pradedu įžvelgti nematomas rutulio briaunas, kai mano viršugalvį palietė rytietiškų bruožų moteris su aplink jos liemenį besiplaikstančiu medžiagos gabalu. Aš sustingau dar labiau nei prieš, iš tiesų veik pavirsdamas akmens luitu.
Moteris paglostė mano viršugalvį, paskui ant stalo gulintį rutulį, tarsi lygindama mūsų apvalumus, išsitraukė gelsvą lapelį ir apsidairiusi pakišo po rutuliu. Akies kampučiu perskaičiau: Moralinis kompasas gyvenimo kelionei. Rytuose – meilė, vakaruose – dievas, pietuose – pagarba, šiaurėje – savitvarda.
Labiausiai man tiko žodis iš šiaurės – savitvarda. Juk kaip tik tai ir veikiu per dienas – tvardausi prieš savo tėvus ir šunį, kad nenubėgčiau į šalimais veikiantį darželį pas vaikus. Tvardausi kai keli juodai apsirengę vaikigaliai tėčiui ant kaktos piešia svastiką, o mamai ir man dažo lūpas raudonai. Tvardausi, kai mūsų stalą nusėda naktinių orgijų veikėjai, ar kai jiems nuvirtus pastalėn, padus sukutena nukritęs rudeninio medžio lapas ar per nugarą nubėga kutenantis lietaus lašas, prasmukęs po akmeniniais marškinėliais.
Labiausiai esu nuėjęs šiaurine kryptimi. Norėčiau pakeisti savo gyvenimo kryptį. 
Sėdžiu ir žiūriu į rutulį ir rytietiškų bruožų moters paliktą popierinį moralinį kompasą. Akimis susirandu kompaso rodykles. Kiek jų daug. Viena nukreipta į  draugystę, kita – į dėkingumą, toleranciją, maldą, sąžiningumą, atleidimą, nuolankumą.
...Akmenėlis turi šaltą širdį... – skamba kažkelintu smegenų takeliu paleistas įrašas.
Toliau įtemtai stebiu rutulį ant stalo. Jis sukasi ir nenukrenta. Gal tai ir norėjo pasakyti man skulptorius, palikdamas ant stalo tobulai nušlifuotą akmens gabalą – svarbiausia turėti savo ašį, aplink kurią sukdamasis nenukrisi.
Ilgaplaukė moteris, su jos liemenį švelniai apsupusiu medžiagos gabalu, palikdama ant stalo popierinį moralinį kompasą, patikslino skulptoriaus mintį – turėdamas  ašį, naudokis kompasu.
Iš už nugaros, iš parko tankmės prisiartina nuolatinis mūsų stalo nuomininkas Goša. Ima Moralinį kompasą gyvenimo kelionei, neskaito, bando suglamžyti, pasigaminti popierių tinkamą nusišluostyti. Nusispjauna tėčio kryptimi ir dūlina atgal į tankmę, link Vynerio koplytėlės.
Gošai popierinis kompasas pasirodė pernelyg kietas naudojimui.