• Pilies muziejus
  • Kalvystės muziejus
  • Pilies muziejus
  • Skulptūrų parkas
  • Pilies muziejus
  • Kalvystės muziejus
  • Skulptūrų parkas

Muziejininkių nuotykiai Italijoje

Sondrena Skulptūraitė

Stažuotės refleksijos
Muziejininkių nuotykiai Italijoje
I dalis

         Muziejus ir pietryčių Italijos regionas Salentas turi labai daug ką bendro. Abu yra senovės daiktų saugotojai. Į muziejų atnešami daiktai, kurie praktinę savo vertę praradę ir begali atlikti tik muziejines funkcijas, todėl tų daiktų vis daugėja, kaip ir daiktų, apskritai. O pietryčių Italija turi panašią problemą, – ten labai daug graikų, romėnų kultūros radinių, nepasakysi atliekų. Vis tik už Mar Adriatico čia pat Graikija, kuri nebuvo tokia kukli ir nekalta mergaitė, – ji noriai dalijosi savo keramikos vazomis, apipieštomis keisčiausiomis erotinėmis scenomis, o ir kitais italo ūkyje, ne tik privačioje erdvėje, puikiai pritaikomais daiktais.
         Taigi, kai sužinojome, kad pagal Leonardo da Vinci projektą, kuris finansuoja visus kuklius muziejininkių poreikius: greitų ir patikimų aviabilietų įsigijimą, gyvenimą studentų gostelyje, kur į kambario kampą nuolat lyja iš kondicionieriaus dėžės ir reikia nepramigti naktinės pamainos išsemti vandeniui iš kambario, nes ryte gali prireikti valties, norint išplaukti iki turkų apšniurkštos virtuvės, pigaus Salento vyno nuolatinį teliuskavimą palovėje bei čia pat ūkininko sodelyje auginamų vynuogių, pomidorų, melionų veik nemokamą įsigijimą... Na ko dar trūktų prie kuklių muziejininkių poreikių – mozarelos sūrio rutuliukų, ne pačių didžiausių kriauklių, šiek tiek sepijų, krevečių, kelių aštunkojo nagelių bei, žinoma, mano mėgstamų keptų baklažanų. Poetė Elena iš Palangos mėgsta baklažanų kojines, o man geriau patys vaisiai. O gal tai daržovė?
         Taigi, beveik ir viską išvardinau, jei nepaminėti nemažos pinigų sumos itališko transporto šalpai. Vis tik važinėti pirmyn atgal, į viduramžių pilis, gausius muziejus, pliažus ir kitas muziejininkėms aktualias vietas, reikia nemažai eurų. Ir visu tuo pasirūpino Leonardo da Vinci projektas pasitikėjimo pagrindu. Mums irgi nieko kito neliko, tik pasitikėti lėktuvų ilgaamžiškumu bei mus priimančios Italijoje organizacijos IRIS gera atmintimi, – laiku paims iš Brindisi aerouosto ir laiku grąžins.
         Tiesa, buvo nedidelė galimybė iš Rygos aerouosto į Romą ir nepakilti. Lėktuvais buvau seniai neskraidžius, o ir mano kolegė, nors jaunesnė už mane, bet atmintis neįžiebė raudonos lemputės, pamiršo, kad kai laukimo salėje užsidega tablo su reisų nuorodomis, reikia jau sėsti į lėktuvą, o ne spūdinti pro vartus apsipirkti į free tax parduotuves. Bevaikštinėdamos tarp blizgančių vitrinų, dar nusipirkus atsigerti, nes pro patikrą net mažiausio antikvarinio vandens buteliuko neprasineši, pagaliau pasiekėme savo įlaipinimo vartus, o ten jau nieko nėra, tik liūdnas palydovas dar žvelgia į mus viltingomis akimis, o mes kišame bilietą ir, jau viską akimirksniu supratę, lekiame autobuso, paskutinių mūsų belaukiančio, link. Buvo labai linksma, atsisėdus į savo vietas ir po kelių minučių užsitrenkus lėktuvo durims, žiopsoti į baltus debesų kamuolius.
         Prieš išvykstant į Italiją, atsidžiaugę, kad galime nuskristi į žymiai didesnį muziejų nei mūsų Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, kurio net pavadinimas nusako programą – nedidėti, susipakavome daiktus, kurių negalėjo būti daugiau nei 20 kg. Sunkiasvores dovanėles italams, tokias kaip didelius butelius pasipurkšti ir panašiai, reikėjo palikti namie. Tilpo tik kompaktai apie mūsų muziejų anglų kalba, kurios, deja, italai nemoka, bent jau mūsų gyventam Salento regione ir ko mes prieš išskrisdamos nežinojome. Netgi dvi savaites lankėme intensyvius anglų kalbos kursus, kad kuo įmantriau išreikštume savo muziejinę kompetenciją apie graikų ir romėnų meną patiems italams. Deja, italai yra lazy žmonės, kaip patys prisipažįsta ir anglų kalba jiems nė motais. Teko mums pačioms, stažuojantis 3 savaites, pramokti itališkai. Kitaip išgyvent būtų neįmanoma, – nei geras maistas Tratorijoje (itališkame šeimos restorane, kur už prieinamą kainą patiekiamas puikus maistas ir vynas), nei autobuso bilietai angliškai nenuperkami.
         Vieną kartą bandėme italų kantrybę. Įlipome į blizgantį dviaukštį autobusą ir atsisėdome. Jau nuvažiavome pusę kelio iki Otranto, o prie mūsų nieks neateina ir nepasiūlo įsigyti bilietą. Mano kolegė vadybininkė Odeta, nebūtų vadybininkė, pradėjo labai nerimauti, nes neįpratus važiuoti tokiais prabangiais autobusais be bilietų. Aš sėdžiu ir galvoju: mane veža, o kiškiu aš neketinu būti, taigi, kai norės, patys prieis ir pasiūlys bilietą. Išlipus iš autobuso, bandome angliškai, pasitelkus gestų kalbos priemones, paaiškinti, kad norime susimokėti už puikią kelionę, tačiau vairuotojas rodo, kad su mumis neprasidės ir spūdintume greičiau šalin.
         Muziejininkai – kuklūs žmonės, ypač, kai liečiami piniginiai reikalai, – geriau jau nuleidus galvą, bet su pilnesne pinigine. Taip ir patraukėme nosies tiesumu į Otranto centrą, bet, gal dar euforija dėl kelių sutaupytų eurų nebuvo apleidusi orientacijos centro smegenyse, kad vietoj viduramžių pilies, pasiekėme kitame miesto pakraštyje įsikūrusias kapines. Greitai primetėme, kad kapinės irgi yra šalies paveldo dalis, todėl labai įdėmiai ištyrinėjome užrašus ant koplyčių, urnų su pelenais ir netgi atradome palaidojimų žemėje. Viską suvedus į savo muziejinio mąstymo sistemą, priėjome išvados, kad seniau dar ir pakasdavo, o šiais laikais madingiausia palaikus sudeginti, pasidėti į dėžutę ir šalia priklijuoti ryškią nuotrauką. Jei žmogus iš turtingos giminės, jo dėžutė talpinama koplyčioje, jei ne – įmūrijama į aukštą sieną šalia kitų. Itališkų mėsingų nosių ir vardų galerija – Antonijo, Frančesko, Džiuzepė, Marija, Anna, Frančeska – populiariausi vardai Salento regione.
         Atlikę tyrimus apie vietinius laidojimo papročius, patraukėme link vandens, nes mūsų išmiklinta uoslė bastijoninių pilių, tokių kaip viduramžiais būta Klaipėdoje, atžvilgiu, liepė rasti vandenį, o iš ten jau ir pilį pamatysime. Įėjimas į Castello Aragonese Otranto kainavo 5 eurus. Tai brangiausias bilietas pirktas Salente, norint apžiūrėti pilį iš vidaus. Menėse veikė nevykusi šiuolaikinės grafikos ekspozicija, anei jokios istorinės medžiagos. Mus labai nustebino, kad istoriškai reikšmingos erdvės naudojamos ne istorinei medžiagai eksponuoti, o laikinoms keliaujančioms parodoms. Aišku, parodų įtaigumas šalia tokio konteksto labai sustiprėja, tačiau kartais, pritrūkus meninės kokybės, gali susitraukti iki neskoningų mąstelių.
         Tiesa, kitų aplankytų pilių ekspozicijos buvo žymiai turtingesnės. Mūsų gyventame Copertino miestelyje, kur įėjimas į Castello di Copertino kainavo tik 2 eurus, aptikome keramikos, geležies ekspozicijas, graikiškų biustų liekanas, nuostabią, už Europos Sąjungos pinigus (ir kokia ji dosni), restauruotą koplytėlę su įspūdingomis freskomis ir skulptūromis. Pritrenkia didžiulės erdvės pilies menėse, kur sustatytos kėdės nurodo į vykstančius viduje koncertus ir kitokio pobūdžio renginius.
         O į Lecce‘s pilį įėjimas visai nemokamas. Puiki šiuolaikinio meno paroda: keramika kieta tarsi akmuo (bandžiau pajudinti bato galu), raudono smėlio kauburėliai, kaligrafijos rašmenys arti lubų kaip, amžina atilsį, A. Kliševičiaus sąsiuviniuose, skulptoriaus ir dailininko Pignatelli paveikslai, bulviniai maišai tvarkingai išlyginti ir sudėti skalbinių pozomis ant žemės ir t.t.
         Taigi, pasitenkinimas puikia, nemokama paroda Lecce‘s pilyje nuvedė mus nosies tiesumu palei senamiesčio sieną, kur įsikūrę nedidelės rytiečių parduotuvės. Ir tada mes aptikome lemtingą tašką – bižuterijos parduotuvytę, panašią į mūsų Stiklę, tik Klaipėdos Stiklės pardavėjos labai suktos ir nemalonios būtybės. Pardavėja indė, didelių nuostabių akių ir putlių lūpų savininkė, o ji, kai pradėjome prašyti saldi (itališkai, nuolaidų), dar ir šios parduotuvės savininkė, nuostabiausia būtybė mano sutikta Lecce‘je. Kai atėjome apsikarstyti blizgučiais dar ir antrą kartą, net mano kolegė, kuri rytietiško pasaulio atžvilgiu turi savo kuklią nuomonę, ir ji prisipirko perlų bei akmeninių karolių. Besirenkant papuošalus, o aš turiu muziejininkės įprotį kiekvieną daiktą liesti ir glostyti, įlekia juodukas ir pradeda intensyviai kabinti ant savo dešinės rankos vėrinius. Kai ranka aplimpa akmenimis bei kriauklėmis, dingsta. Paskui tą patį juoduką vis kelintą dieną matydavau, išsidėsčius tuos pačius niekučius ant Lecce‘s senamiesčio grindinio, tik kaina trigubai didesnė - pritaikyta turistams.
         Ir vėl gavome progą pasidžiaugti savo išsiugdyta intuicija orientuotis vertybių pasaulyje – pirkti iš pirmų rankų – juolab, kad tos rankos priklauso gražiajai indei. Paskutinį kartą net 5 eurus nuleido. Pasijutau, kaip jos tolima giminaitė iš indoeuropiečių šeimos.
         Jei jau pradėjau pasakoti apie gyvus žmones, tai nepaminėti autobuso, kuris mus išveždavo į didesnį centrą nei gyvenome ir parveždavo į Copertino, vairuotojo būtų neleistinas aplaidumas, kuriuo net nedvejodama kolegė Odeta mane apkaltintų. Taip jai į širdį buvo kritęs linksmasis barankos sukinėtojas. Vairuotojas buvo toks nuolat džiugus ir entuziastingas, kad, turbūt, sugebėtų prakalbinti net pilies sieną, jei ji sumanytų pasivažinėti maršrutu ,,Lecce–Gallipoli“. Radijas visada transliuodavo itališką greitakalbę arba lyrišką muziką, autobusas stabiliai vėluodavo apie 40 minučių. Kiekvienas įlipusysis, kuris jau savaime džiaugdavosi pasirodžiusiu transportu, nes viltis dėl išvykimo kartais pasiekdavo ribinę stadiją,  būdavo pašnekinamas, pajuokinamas, palepinamas šypsena. Odetai tas vairuotojas, kažkodėl, jau buvo gerai matytas. Tik nepamena, ar per televizorių, ar kino teatre, bet, vienu žodžiu – savas.
         Pats mieliausias jo pasirodymas įvyko Lecce‘je, kai laukėme paskutinio autobuso į Copertino, kuris turėjo išvykti 23.20. Jau dvylikta, keliolika minučių po, nors ir žinojome mūsų vairuotojo bendravimo ypatumus, tačiau pradėjo darytis neramu, staiga labai pasiilgome mielo kondicionieriaus lašėjimo į savo kambarėlio grindis, vakarinio vyno puodelio ir studentų turkų pabrėžtinai nutylančių, einant pro mūsų kambario duris, šlepečių čaksėjimo. Žiūrim žiūrim į lekiančias pro šalį mašinas. Staiga matome mūsų žalią autobusą, jau buvo pusė pirmos nakties, įsukantį link stotelės. Nereiks prievartiniu būdu gilintis į XVII a. baroko ypatumus, apšviestus, kaip tyčia, tą naktį pilnaties abejingumo. Kai autobusas sustoja, aš lipu net užsimerkus iš pasitenkinimo, kai staiga vairuotojo iškalbingos akys iš po storų stiklų, mimikos raukšlės judančios neįtikėtinu greičiu bei itališkų žodžių srautas susilieja į vientisą informaciją – autobusas nevažiuoja. Vairuotojas per kelias savaites jau pažino mūsų kuklius keliavimo poreikius, todėl atvyko pranešti, kad sėstume į kažkokį specialų, šiai nakčiai užsakytą autobusiuką, į kurį įlipus, iki pat Copertino ir dar ilgiau, jaučiu dėkingumą tam perlamutrinio autobuso vairuotojui, kuris nemokėdamas nei žodžio angliškai, sugebėjo pasirūpinti užsienietėmis muziejininkėmis tamsioje Italijos nakty.


[Publikuota dienraštyje „Klaipėda“ , 2009 09 23]
_______________________________ 

Muziejininkių nuotykiai Italijoje
II dalis

         Vėlgi savo tekstą norėčiau pradėti nuo Leonardo da Vinci pagarbinimo. Aišku, jūs tikėjotės, kad kalbėsiu apie renesanso žmogaus įvairiapusiškumą, tačiau aš galvoju apie Leonardo da Vinci programą „Kultūros projektai Miesto žmonėms“, kuri suteikia sparnus net muziejininkams pakilti iš susisluoksniavusių dulkių fondų ir apžvelgti žemę iš lėktuvo skrydžio.
         Labai bijojau skristi. Buvau jaunystėje lankiusis tolimuose kraštuose (iš Vilniaus dažnai skrisdavome į Palangą, nes su Moskvičiumi reikdavo važiuoti 7–8 valandas, o su lėktuvu 30-40 min.), bet primiršau, kaip baisu yra atitrūkti nuo žemės riaumojančio metalo gniaužtuose ir laukti išskėstų ratukų atsimušimo į nusileidimo taką. Visada pradėdavau pirma ploti, kai lėktuvas pabučiuodavo asfaltui į žandą, užkrėsdama savo entuziazmu ir mažiau bailius bendrakeleivius.
         Įdomi pažintis atsitiko lėktuve, skrendant 2 valandas 50 minučių iš Rygos į Romą. Sėdžiu visa persitempus nuo kiekvieno oro pūstelėjimo į lėktuvo šoną. Šalia gražiai apvali, jauna blondinė skaito anglišką knygelę. Bandau žvilgčioti, pasitikrinti savo anglų kalbos žodyną. Kolegė Odeta žvaliai fotografuoja žemę, subraižytą tarsi geometrijos pamokoje lygiašoniais ir netaisyklingais trikampiais, per lėktuvo langą. Matau, kaip jai net saldu nuo skrydžio ekstrimo.
         Nuo baimių visada vaduojuosi komunikacijos priemonėmis – įkyriai kalbinti kaimyną, intensyviai žvilgčioti į kokį mažiau nemalonų nei kiti subjektą, užkabinti knygą ar vandens buteliuką kaimyno rankose, numesti, pakelti, pažiūrėti į akis ir paklausti: kur skrendate, kelintą kartą ir panašiai. Gal tai ne visai muziejininkės bruožas, bet tai man padeda pamiršti baimes.
         Mano kaimynė iš dešinės su angliška knygele, pasirodo besanti labai atvira ir miela pašnekovė. Ir svarbiausia, seniai išsivadavusi iš baimės skraidyti. Kalbėdamos apie Italiją, kurioje ji ne kartą lankėsi, o dabar skrenda į Romą, kur persės į kruizinį laivą plaukiantį į Tunisą ir kitus egzotinius uostus. Keliauja viena, kas mane iškart sudomino ir leido labai palankiai pažvelgti į bendrakeleivę. Drauge prisiminėme vieną įdomų vyriškį iš Klaipėdos universiteto koridorių – italą Enriko Piero Quinto, ilgą laiką dėsčiusį Klaipėdos universitete italų kalbą. Įdomu, kad jis gimęs tais pačiais metais kaip ir aš, tą patį mėnesį, skiriasi tik diena. Neįdomu tai, kad jis jau miręs. Tai buvo laisvo kritimo žmogus. Jo nepažinojau asmeniškai, tik matydavau universiteto kiemelyje, lengvai apsmukusiais džinsais, pusiau stebintį, pusiau teigiantį žvilgsnį iš po didelių storų akinių stiklų, be privalomo dėstytojui savo statuso apsibrėžimo, kuriame daugelis vaikšto tarsi kosmonautas permatomame balione. Mano kaimynė papasakojo apie Enriko paskutines gyvenimo dienas toli nuo saulėtos Italijos, Lietuvos rudens semiamoje Klaipėdoje. Mirtis užlankstė Enriko gyvenimą iš visų pusių taip staigiai, kad visiems beliko tik susitaikyti. Žmogus su meile mokė savo gimtosios italų kalbos, pats mokėsi lietuvių, muzikavo, bendravo, gėrė alų Kurpiuose ir, tiesiog, buvo laisva, nes laisvai pasirinko, Klaipėdos siela.
         Mano pirmasis skrydis į Romą buvo paženklintas prisiminimais apie Enriko. Su kaimyne išsiskyrėme, neapsikeitę nei telefonais, nei kažkuo labiau apčiuopiamu, kaip tik prisiminimais apie žmogų, kuris buvo šalia ir kuris pasitraukė tarsi rūkas virš upės, į kitą pasaulį. Pasaulį už kampo.
         Kaip ir Italija muziejininkėms pasirodė šalis, besanti už debesų kampo. Daug šiukšlių, kurių patys italai net nemato. Kai mūsų koordinatorė iš IRIS Anna Liza grįžo iš Bukarešto, labai stebėjosi, kiek ten šiukšlių. Mano kolegė Odeta kukliai nuleido akis ir atsiduso. Aš mačiau, nedrįsta pasakyti garsiai ir tiesiai į akis italei – O apšiukšlinta Italija, kokia tu apsileidusi. Kartais geriau nutylėti, ypač kai mintis reiški ne gimtąja kalba, o tavo pašnekovas angliškai supranta dar mažiau nei tu pats. Gali įvykti labai komplikuotas pokalbis.
         O nutylėti, patikėkite, teko ne kartą. Ypač, kai norėdavosi nusikeikti po to, kai kokia nors įžvalgi asmenybė mus drąsiai pavadindavo rusėmis. Neapolyje viena garbingo amžiaus dama, panašiai kaip aš, pietaudama pilies papėdėje puikiame restoranėlyje, kur tik ką buvau prarijus viršsvorio priaugusią Margaritą, o mano kolegė, kaip visada, pilną lėkštę juodų kriauklių, ir išgėrę pusę litro vietinio vyno, pažvelgusi į mane ramiai stovinčią ir virškinančią tarpduryje, su neslepiamu pasitenkinimu, kad rusai gali sau leisti atostogauti Neapolyje, pasakė savo stalelio kaimynui, lotynų kalbos profesoriui, kuris kažkada yra lankęsis Palangoje:  Eta naši dievočki (liet. Tai mūsų mergaitės). Aš nusprendžiau būti aukščiau tautinių ambicijų ir paaiškinau jai rusiškai, kad mes mergaitės, bet ne jų, kad esame lietuvaitės iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, kad domimės senove ir pilimis. Lotynų kalbos profesorius papasakojo, kaip nuvykti į Pompėją, pagyrė Palangą. Tik jo atodūsis, kad Pompėjoje dabar labai karšta, mus įkvėpė ten atsidurti 7 valandą vakaro, kai karštis jau atslūgęs. Viena nedidelė bėda – 7 valandą Pompėjos muziejus užsidaro, ko mūsų sutiktieji restorane gerieji žmonės nepasakė.
         Mes stovime ir žiūrime į iš pelenų atkapstytą miestą Vezuvijaus panosėje. Staiga suprantame, kad galime įeiti per išėjimą, kuris dar atidarytas ir laukia paskutiniųjų paliekančių miestą. Kiek sugebėjome, tiek prisiragavome, pradėję ekspozicijos peržiūrą iš kitos pusės. Bet, laimei, nusipirkau knygą su kompaktu apie Pompėją, todėl labai nenusiminėme. Važiuodamos 40 minučių metro atgal į Neapolį, išstudijavome knygos paveikslėlius ir sėdėjome ramios tarsi būtume išlandžioję Garsiuosius Poeto namus bei romėnų Šventyklos griuvėsius. 
         Kiek bežiūrėtum į Neapolį, supranti, kad tai kas netikėčiausia, įtaigiausia, keisčiausia – tai dvi Vezuvijaus kupros, išnyrančios visur ir visada iš už kampo, ar namo stogo.
         O už kampo visada gali su kuo nors susidurti, į ką nors atsitrenkti, ar išvysti dar neregėtą dalyką. Arba, tiesiog, pagauti kampą, kai tau tiesiai šviesiai pataria: Pagauk tu tą kampą, po galais. O kai esi muziejaus nuosavybė ir staiga tampi pasaulio piliete, tai šis palinkėjimas Pagauk kampą suskamba visa savo egzistencine įkrova. Eini tiesiai ir visur matai kampus. Net tada, kai priešakyje tik jūra.
         Išplaukėme motorine valtimi Santa Maria di Leuc‘oje, ten kur Jonija susikabina su Adrija, pasižvalgyti po grotas (uolas) iš jūros pusės, ir įpusėjus kelionei, sužinojome, kad mūsų motorinė valtis staiga prarado savo širdį – motorą. Ji tapo bežadė tarsi undinėlė po apsilankymo pas raganą. Su mumis valtyje dar plaukiojo ir grotomis žavėjosi trys poros italų. Jie visi sušoko į vandenį tarsi tik ką išsiperėję pingvinai ir suka ratus aplink sustingusį motorą ir mus, apsiginklavusias rūbais nuo galvos iki kojų, su ant pilvo kabančiomis didelėmis piniginėmis, pilnomis lėktuvo rezervacijos lapų, eurų, draudimų ir kitokių, svetur ypatingai saugotinų daiktų. Gerai, kad viena italė bijojo vandens panašiai kaip mes. Ji susirangė kamputyje ir žiūri į savo gražuolį partnerį, nardantį po skaidrią Jonijos, o gal Adrijos, nes, būtent, toj vietoj jos susitinka, jūrą. Jam atsibodo nardyti, persekiojamam maldaujančio merginos žvilgsnio, įlipo atgal į laivelį, paprašė manęs pasitraukti į šalį, atsidarė motoro dangtį ir pradėjo su ilgu pagaliu, iš kur jis atsirado laivelyje, maišyti. Po penkių minučių variklis suspigo tarsi undinėlė, atgavusi prieš mirtį balsą, ir šiaip ne taip grąžino į prieplauką tris italų poras ir dvi suprakaitavusias muziejininkes. Taigi, kampas gali tavęs tykoti net atviroje jūroje.
         Iš pradžių tai nebuvo lengva suprasti, bet įpusėjus antrai svečiavimosi savaitei, net Odeta pradėjo visur matyti kampus. Vaikštome po Neapolio muziejaus sales. Prabanga ir senovė švitina tarsi rentgenas. Palangėmis išdėliotos skaidraus plastiko kėdės. Labai geras sumanymas – muziejuje, kur daugybė sunkiasvorių ryškių daiktų, ant kurių negalima sėdėti, padėtos permatomos, tik šviesos pagalba pastebimos kėdės. Gal mes buvome nebejautrios šviesai, pernelyg pavargę ir persisotinę graikų tuščiavidurėmis skulptūromis, nuskeltomis nosimis, vazų formomis, kai pamatėme apvalią, minkštą sofą be užmestų virvių, kurios reikštų Sėstis draudžiama, o tik užrašas Vietato ...“. Mes supratome, kad vietelė pasėdėti. Kam vargintis ant nematomų kėdžių, jei galima įkristi į minkštą patalėlį. Odeta jau susiruošė numigti, nes Italijos saulė ištraukia skysčius ir numeta žmogų tarsi skudurėlį, kai tarpduryje pasirodė susirūpinusi muziejaus prižiūrėtoja ir parodė į lentelę. O vietato, kaip vėliau sužinojome iš įvairių užrašų geležinkelio stotyje, reiškia Uždrausta. Bet mes jau buvome pagavę kampą, todėl tik linksmai suprunkštėme tarsi kaimietukės ir perėjome į kitą salę, kur mus įdėmiai sekti pradėjo kitos prižiūrėtojo akis.


[Publikuota dienraštyje „Klaipėda“ , 2009 10 28]
_______________________________ 


Muziejininkių nuotykiai Italijoje
III dalis

         Muziejininkių nuotykiai Salento regione prasidėdavo kiekvieną rytą, kai reikdavo nusileisti nuo antro aukšto lovos. Beje, net būdama maža nesu miegojusi antrame aukšte, tik traukiniuose į Karpatus ar Syktyvkarą yra tekę patirti sumuštinio efektą. Nusileidus nuo antrojo aukšto minkštimo, pasukti link durų, pro kurių siaurus langelius kiekvieną rytą skubėdavau įleisti šviesą, mat tikras langas buvo tik tualete. Tuomet išstumti į lauką kondicionieriaus per naktį prilašintą balą ir pradėti vartyti smegenyse muziejinių vertybių sąrašą, kurį dar reiktų instaliuoti į savo patirčių kompiuterį. Deja, kitokio kompiuterio muziejus neišskyrė. Tekdavo rašyti aptriušusiame nuo kuprinės artumo sąsiuvinyje, ar ant servetėlės, kurią draugiškas padavėjas Bari restoranėlyje palaikė panaudota, o itališkai paaiškinti servetėlės, konvertuotos į vertybinius popierius, reikšmės dar nesugebėjome. Taigi, informacija buvo nutekinama nežinomais kanalais. Grįžau į Lietuvą kietai apsisprendus nusipirkti, kai tik paskelbs visuotinį išpardavimą Topʼas, – loptopą.
         Mūsų kambarėlis buvo tiesiai po varpine. Kai pirmą dieną išlindau pasidairyti po gyvenamo pastato erdves, vos pasukus už kampo (vėl tas kampas...), išvydau skalbimo mašinų eilę su išverstais milteliais ir tysančiomis purvinomis paklodėmis. Gana studentiškas gostelio vaizdelis. Už mašinų dar viena nedidelė patalpėlė, prikrauta daiktų. Įeinu, vertinančiai apžvelgiu daiktus lentynose ir pasuku link visą sieną dengiančių užuolaidų. Atitraukiu ir vos nesurinku iš netikėtumo – stoviu antrame didelės bažnyčios aukšte, kur turėtų stovėti vargonai ir staiga pasijuntu tarsi bažnytinis choras, giedantis in Excelsis Deo. Tamsu, vitražiniai siauri pailgi langai praleidžia blankią šviesą, tamsiai rudos medinių suolų eilės, prisėdę nematomų, turbūt, pagyvenusių italų, klausykla, kuklus kryžius su Kristumi, tyla. Viskas tikra, ir tik keli žingsniai išlindus iš savo nedidelio kambarėlio, ir pasukus už kampo. Patikėkite, šiek tiek šiurpu gyventi šalia tuščios, tarsi vaiduoklių laivas, bažnyčios. Ką ten šalia, beveik pačioje bažnyčioje.
         Bet nebūtume muziejininkės, pripratę prie bažnytinių vertybių, tokių kaip Nukryžiuotojo nulaužtos galūnės ir panašiai, todėl ilgainiui neveikiančios bažnyčios kaimynystė savotiškai mistifikavo mūsų laikiną būstą Italijos gostelyje.

         Mistifikuotis Italijoje galima kas akimirką. Kai pamatai dviejų susiglaudusių nuogalių skulptūrą, aplipusią balandžiais, tarsi raupsais, saulėlydžio apšviestos pilies fone. Kai traukinio Lecce–Caserta prietemoje keliais glaudiesi su pagyvenusiu vyriškiu, pasipuošusiu tarsi į Margaritos pobūvį: baltu kostiumu, baltais marškiniais, storu blizgančiu žiedu ir rimta veido kauke su mėsinga nosimi tarsi iš naujametinės Maximos išpardavimo. Kai gražuolis juodukas braižo paslaptingus ženklus ant baltaodės kaimynės šlaunies Lecce‘s stotyje. Kai Neapolio stoties senė tave užklumpa tualete ir palieka praviras duris ateinančioms kartoms...
 
         Reikia stabdyti muziejininkės įkarštį skaičiuoti ir aprašinėti experience eksponatus, kol muziejinė inventorizacija visos Italijos nepavertė Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi. Bet vieną dalyką dar norėčiau inventorizuoti. Tai picika. Turistai vadina tarantella. Aš vadinu picika, kad būčiau mažiau turistė nei kiti. Tai vėlgi, muziejininkės uolumas – į viską pasaulyje žvelgti tarsi į eksponuoti išstatytą radinį.

         Picika yra viduramžių šokis. Kai tau įkanda voras tarantula, turi viską mesti ir pradėti šokti Piciką. Viduramžiais buvo šokama iki isterijos, iki visiško apsvaigimo ir galvos pametimo. Buvo tikima, jog šokant Piciką, galima išprakaituoti voro tarantulos nuodus. Vykdavo masinės šokių orgijos, nes iš laukų grįžę, dažniausiai moterys, aptikdavo nuodingus vorų įkandimus. Ši tradicija Salento regione išlikusi iki šių dienų. Tiesa, vorai nebėra tokie aktyvūs kaip viduramžių riteriai, o ir apsaugos priemonės juos atbaido, todėl Tarantulos naktys yra išlikusios kaip tradicinės šokių ir muzikos naktys rugpjūčio naktimis. Kiekvieną naktį renkamasi vis kitame Salento regiono kaime. Į paskutinę Tarantulos naktį susirenka tūkstančiai iš visos Italijos ir linksminasi iki paryčių. Mes irgi buvome užsirašę į Copertino miestelio valdžios daromus vykstančiųjų sąrašus, bet, gerai apmąsčius, supratome, kad ryžtis tokiam beprotiškam šokiui paskutinę naktį Italijoje, net mums, patyrusioms muziejininkėms gali būti pernelyg pavojinga. Šoksi, šoksi isteriškai, o lėktuvas į Lietuvą ir išskris. Tuomet jau isterija gali ištikti ne nuo Picikos, bet nuo visai kitų dalykų... Pavyzdžiui, nuo to, kad tave gali atleisti ir, grįžus iš darbinės stažuotės, sužinosi, kad tu jau draugiškai stovi bedarbių gretoje su konvulsiškai besitampančiomis galūnėmis iš paskutinės nakties Italijoje.

O Italija... noriu stažuotis ir stažuotis Tavyje.


[
Publikuota dienraštyje „Klaipėda“ , 2009 11 25]