I-oji šios istorijos dalis čia >>
II-oji šios istorijos dalis čia >>
___________________________
Vaikystė – tai laikas iki konfirmacijos. „Jeigu iki to momento buvai dar vaikas – nuo konfirmacijos pereini į suaugusiųjų pasaulį. Tu jau suaugai“, – teigia šilutiškė Ina Edita Kuzmienė (gim. Brinkytė). Ji konfirmuota 1974 m. Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčioje (buvusioje klebonijoje), prie kunigo Jono Armonaičio. Apie savo vaikystę Dreižių kaime, svarbiausius pasiruošimo konfirmacijai momentus Ina pasakoja 3-oje „Delmono iš Dreižių kaimo pėdsakais“ dalyje. Moteris prisimena Dreižių pradinę mokyklą, vaikų pareigas 7–8 dešimtmetyje, dalijasi tėviškėje girdėtais liaudiškais prietarais.
Vaikų laisvalaikis, pramogos
I. K.: Vaikais būdami tikėjom, kad pavasarį, kai gegutė užkukuoja, reikia kišenėje turėti pinigų ir pabarškinti, kad „pinigų nepritrūktų visus metus“. Nuo vaikystės girdėjau taip kalbant: „Jeigu gegutę išgirdai, o esi tuščiomis kišenėmis – tai visus metus neturėsi pinigų.“
Pavasarį buvo paprotys stebėti gandrus. Jeigu pirmą kartą pamatai lizde tupintį vieną gandrą – būsi vienišas visus metus, o jeigu porelę ir esi nevedęs ar netekėjusi – apsivesi, ištekėsi – bus vestuvės. Gandrus prilygindavo žmonėms. Jei pamatai gandrą vaikštinėjantį, vėlgi, buvo svarbu – vienas vaikštinėja ar du. Jeigu du – draugausi. Bet jei tie du tupi lizde – bus vestuvės. Gandrai – šeimos gerovės simbolis. Kokia sodyba be gandrų?.. Pas mus gandrai nuo seno gyveno toje skūnios pusėje, kurią nugriovė 1967 m. per audrą. Nuvertė su gandralizdžiu. Kai daržinę – skūnią arba šį ūkinį pastatą sutrumpino – vėl užkėlė tekinį – vežimo ratą, kad gandrai turėtų kur lizdą susukti. Jie mūsų sodyboje buvo kaip šeimos nariai.
Oma Marė Reizgienė su vaikaičiu Albertuku, ~1958 m. Fotografas nežinomas / Iš I. E. Kuzmienės šeimos albumo 
Mūsų šeima iš tų gerų laikų, kai buvom visi“, ~1970 m. Fotografas nežinomas / Iš I. E. Kuzmienės šeimos albumo
Kaip ir visi vaikai, mes mėgom slėpynes, žaidimus namais, sūpynes skūnioje tarp balkių…
Kartą su drauge Zita tikrinom pavasarinio ledo storį. Įlūžau ir įkritau į vandenį ligi pažastų. Viskas baigėsi laimingai. Draugė padėjo išsiropšti iš vandens ir namo parskuodžiau žaibo greitumu. Bijodama bausmės, nuo tėvų nuslėpiau šį nuotykį, bet pamoka liko visam gyvenimui…
Labai mylėjome omą. Buvau kokių 5–6 metukų, kai mano mama, o gal teta Elena (Lėna) omai su siūlu ištraukė paskutinius du paradontozės išklibintus dantis. Kaip aš ašarojau ją apsikabinusi! Buvo labai gaila ir negalėjau suvokti, kaip dabar oma valgys?..
Vaikų darbai
Vienas iš vaikams paskirtų darbų buvo prižiūrėti kapines: ravėti, laistyti. Mes mielai ten eidavom, nes pakeliui per pievas iki kapinių buvo kanalas, kur pasisemdavom vandens. Kai nusiravėdavom, palaistydavom gėles kapeliuose – tame kanale maudydavomės, dūkdavom, su laistytuvu „dušą“ darydavom. Tas melioracijos kanalas buvo gal apie šimtą metrų nuo Dreižių kaimo kapinių.
Lyginimas mangeliu. Kai išplaudavo patalynę ir ji išdžiūdavo, vietoje lygintuvo lyginimui buvo naudojamas mangelis. Patalynę mama gražiai sulankstydavo ir užsukdavo ant volelio, o tada su mangeliu paspausdavo, paridendavo. Lygindavo ant kieto paviršiaus – dažniausiai ant stalo, nes stalai buvo tvirti, ąžuoliniai. „Paridendavo su spaudimu“ – ir tai būdavo kaip išlyginimas. Šį darbą dažniausiai atlikdavo pati mama, nes vaikams nesigaudavo tvarkingai. Lygintuvo patalynei nenaudojom.
Verpimas. Žiemą mama verpdavo. Vakare, būdavo, sėdi ir ratelį mina. Mama verpė ilgai, nes laikydavom avis ir turėjom vilnų, kurias veždavo į Vilkyčius iškaršti. Iškarštas vilnas mama suverpdavo, o paskui, po kelis siūliukus susukdavo. Tada megzdavo megztukus, kojines. Aš turėjau ne tik megztukų, bet ir megztų sijonų bei suknelę.
Prie ratelio ir man leisdavo prisėsti, buvau pramokusi verpti. Vaikai juk visi smalsūs, visi nori pabandyti. Aišku, mama žinojo, kad kažkiek sugadinsiu to siūlo, nesuverpsiu iš karto taip lygiai, vienodai kaip ji. Savo noru verpdavau, buvo smagu!
Plunksnų plėšymas. O plunksnas plėšyti buvo nuobodu. Plėšydavom taip: paimi nuo plunksnos viršūnėlės ir vieną pusę nuplėši, o po to – kitą. Laikai už vidurio, ten, kur yra šerdis, ir atskiri. Šerdis išimi, o tie pūkiukai lieka. Šitas darbas buvo nuobodus. Iškyla toks prisiminimas: dega žibalinė lempa, mama verpia, o mes, vaikai, plėšom plunksnas…
Atliekamas plunksnas ir pūkus nešė ant aukšto, ten juos kaupė. Jau ir nebereikėjo tų pūkų, bet plunksnų plėšymas vis tiek vyko. Mama ketino visiems vaikams pasiūti po pūkinę kaldrą. Daug metų dar tie pūkai prabuvo ant aukšto, juos laikė maišuose. Auklėjant vaikus svarbiausias tėvų tikslas buvo užimti juos kokia veikla arba darbu. Nuo vaikystės buvo įdiegta, kad negalima sėdėti be darbo.
Kai mes augom, nakčiai užsiklodavome patalais, o kaldrų su žąsų plunksnomis neturėjom. Patalai buvo taip pasiūti, kad atrodė, jog pūkai tarsi į maišą sukišti. Atsigulus suploji, palygini, kad jie lygiai pasiskleistų. Naktį juos suspardai, o ryte, kai kloji lovą, vėl išlygini. Vėliau, apie 1980 metus mama pradėjo siūti pūkines kaldras. Tai buvo kruopštus darbas: impilinis užvalkalas būdavo persiuvamas skersai ir išilgai suformuojant tolygius kvadratėlius, paliekant poros centimetrų angeles pūkams ir plunksnoms sukišti. Užpildžius ertmes, angelės būdavo užsiuvamos. Kaldras mama siuvo su Singer siuvimo mašina.
Prie žibalinės lempos. Kai oras būdavo vėjuotas, pasitaikydavo, kad dingdavo elektra. Aš dar prisimenu tuos momentus: namuose tamsu, tik žibalinė lempa dega. Būdavo, skaitau vakarais prie tos lempos, o kampe mama ar tėvelis sėdi, kalbasi,plunksnas plėšo… Kai aprūkdavo žibalinės lempos stiklas – šviesos būdavo mažai – reikėdavo tą stiklą nusivalyti. Prisimenu: skaitau ir kišu knygą kuo arčiau lempos, kol akys pavargsta…
Bulvių vagojimas. Kada reikėdavo bulves vagoti, parsivesdavom iš kaimynų arklį. Mane sodindavo ant arklio važnyčioti. Be balno. Reikėjo laikyti vadeles, kad arklys eitų tiesiai, vaga. Aš buvau kokių 10–11 metų, o broliui Albertui buvo ketveriais metais daugiau. Jis laikė vagorių – kaupė bulves. Kai paaugo broliukas Gintaras, šį darbą atlikdavo jiedu su Albertu. Man patiko važnyčioti arklį, bet atmintyje liko ir tas nemalonus jausmas, kai nuo arklio prakaito drėksta ir niežti mano užpakaliukas…
Šienapjūtė. Tėvelis buvo geras mechanikas. Laisvu metu nuo darbo Klaipėdos gelžbetonio gamykloje sukonstravo savos gamybos traktorių, kuriuo dirbo žemę, šienavo – ruošė pašarus karvutei. Kol nebuvo traktoriaus ir žolės pjaunamosios, ją pjaudavo dalgiu. Pirmiausia labai gerai išplakdavo dalgį plaktuku, kad jis būtų aštrus, o kiek papjovus jį vis pagaląsdavo galąstuvu, kad neatšiptų. Tai buvo sunkus darbas. Man tekdavo šieną vartyti, grėbti, krauti į žagines ar krūvas. Nemaloniausia būdavo krauti šieną ant staldo, kur buvo karšta, dulkėta ir vis trūko oro. Šienapjūtės metu dirbdavom kartu su visa šeima. Talkindavo ir dėdė Klemensas su teta Elena (Lėna).
Tėvelis Jonas Brinkis sėdi prie motociklo su lopšiu vairo, šalia – trys „Brinkiukai“: Albertas, Ina ir Gintaras. Toliau matyti kelderis ir didysis staldis, šalia – iš ganyklos parvesta karvė. Šituo pačiu motociklu su lopšiu tėvelis mus jau paaugusius yra ne kartą parvežęs iš mokyklos šokių – diskotekos ir ne kartą pramigusius ar netilpusius į autobusą nuvežęs į mokyklą Priekulėje.
Karvės girdymas ir melžimas. Dieną arba vakare, kai iš ganyklos parvesdavom karvę, pirmiausia ją pagirdydavom prie šulinio iš tam skirto lovio, o tada pririšdavom prie staldo. Pamelždavo ten pat, lauke. Pamenu atvejį, kai tėvų nebuvo namie, o reikėjo pamelžti karvę. Brolis Albertas nusprendė pagalbos paprašyti pas kaimynus, ten ir nuvedė karvutę. Oi, kaip mus tada mama gėdijo!..
Nuotraukoje – aš, Gintaras ir pusseserė Rūta, tetos Marijos dukra, apie 1970 m. Pozavom. Dėdė Klemensas, šilutiškės tetos Elenos (Lėnos) vyras, turėjo fotoaparatą ir mėgo paveiksluoti. Vėliau ir mane išmokė, o vestuvių proga padovanojo tą patį fotoaparatą.
Pradinėje mokykloje
Dreižiuose buvo mūsų pradinė mokykla.Nors pastatas ir apleistas, bet tebestovi Dreižių kaime, kiek giliau į Vanagų pusę. Mokykla buvo dviejų galų, mūrinė. Viena pusė aptinkuota ir baltai nudažyta. Anuomet ten kartu su manimi mokėsi apie dvidešimt mokinių. Visi sėdėjome vienoje klasėje. Mus mokė mokytoja Vanda Jusienė. Per ilgąją pertrauką ji išvirdavo saldžios arbatos, o mes priešpiečiams atsinešdavom sumuštinių. Dažniausiai tai būdavo duona su taukais arba sviestu. Žiemą, kai atšaldavo, keldavomės į kitą – mažesnę klasę, kurioje buvo koklinė krosnis.
Prisimenu Naujųjų metų šventę pradinėje mokykloje. Teta Elena (Lėna) padėjo pasigaminti kalėdinę-naujametinę kaukę „Pelėdą“, apklijuotą vištų plunksnomis, kuri tais metais buvo išrinkta geriausia kauke visoje mokykloje. Sekančiais metais aš buvau „Naktis“, o brolis Albertas – „Laikrodis“. Išliko nuotraukos su tomis kaukėmis. Fotografuota prie mūsų namų: tvorelė aplinkui, suoliukas atsisėsti, – buvau jį pamiršusi!.. Nuotraukoje esu antrokė ar trečiokė.
Ina Edita Brinkytė su kalėdine-naujametine kauke „Naktis“, ~ 1970 m. Fotografas nežinomas / Iš I. E. Kuzmienės (gim. Brinkytės) šeimos albumo
Brolis Albertas Brinkis su kalėdine-naujametine kauke „Laikrodis“, ~1970 m. Fotografas nežinomas / Iš I. E. Kuzmienės (gim. Brinkytės) šeimos albumo
Konfirmacija
Įžegnodavo tada, kada jaunuoliai subręsta, jau supranta tikėjimo tiesas. Konfirmacijabuvo svarbus, reikšmingas įvykis, tarsi slenkstis į pilnametystę, įšventinimas į suaugusius. Taip buvo matuojamas laikas: jeigu iki to momento buvai dar vaikas – nuo konfirmacijos pereini į suaugusiųjų pasaulį. Tu jau tu suaugai…
Pasiruošti turėjom savarankiškai ir atsiskaityti kunigui. Prisimenu, kunigas J. Armonaitis užduodavo paskaityti Biblijos istoriją – atskiras dalis. Namuose turėjom Bibliją, parašytą senomis gotiškomis raidėmis. Pavyko perskaityti ir suprasti, bet nebuvo lengva. Taip pat reikėjo nusirašyti maldas, kurios buvo atspausdintos spausdinimo mašinėle. Jų buvo apie dešimt – penkiolika lapų.
Konfirmacijos suknelei tėtis iš Vokietijos atvežė dviejų rūšių baltos medžiagos. Viena buvo blizgi, o kita ne. Suknelei pasirinkau neblizgią medžiagą.
Inos Editos Brinkytės konfirmacija su kun. J. Armonaičiu. Prie Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios (buv. klebonijos). Ina sėdi pirma iš dešinės, 1974 m.
Brolio Gintaro konfirmacija su kun. J. Armonaičiu ir kun. diak. L. Fetingiu. Gintaras stovi trečias iš kairės, 1977 m.
Mergaitės per konfirmaciją segėsi mirtų šakeles. Mažytę šakelę reikėjo prisisiūti prie suknelės dešinėje pusėje [brolio Gintaro konfirmacijos nuotraukoje mergaitės mirtos šakeles segi kairėje pusėje – MLIM past.]. Būdavo ir tokių, kurios pasipuošdavo mirtų pusiau vainiku ant krūtinės. Namuose šitų gėlių jau neauginom. Prisimenu mamos rūpestį: „Iš kur mes dabar imsim, iš kur gausim tų mirtų?“ Po konfirmacijos mirtos šakelę galima buvo saugoti – Biblijoje susidžiovinti, pasidėti atminčiai.
Kunigas davė žodžius išmokti. Tie žodžiai buvo iš giesmės. Jų nebuvo galima išberti kaip žirnių. Žodžius reikėjo sakyti balsu, aiškiai ir jokiu būdu nesuklysti iš jaudulio visai Bažnyčiai girdint. Tą, kuris moka geriausiai savo žodžius, įžegnoja pirmą. Jei įžegnoja paskutinį – gėda. Konfirmacijos dieną Priekulės bažnyčia (buvusi klebonija) buvo pilna žmonių. Visose patalpose, net pagalbinėse, buvo suolų pristatyta, – tiek daug žmonių susirinko į konfirmacijos šventę.
Dovanos per konfirmaciją buvo brangesnės nei kitomis progomis, kad liktų perduoti vaikams. Konfirmacijos šventė vyko 1974 metais, kai man buvo 13-ka. Dovanų gavau auksinę grandinėlę – plonytę plonytę… Konfirmacijoje dalyvavo kūmai Anna Dugnienė (gim. Reizgytė), Paulius Dugnius ir kiti artimiausi giminaičiai. Buvo graži šventė.
ŽODYNĖLIS
Įžegnóti, -ója, -ójo – konfirmuoti (liuteronų, reformatų bažnyčioje)
Kaldrà – antklodė
Kel̃deris – rūsys
Kū̃mai – krikšto tėvai
Lovỹs – iš lentų sukalta dėžė gyvuliams girdyti
Mañgelis – medinis įrankis patalynės lyginimui, susidedantis iš dviejų dalių
Õma, õmama – močiutė
Patalai̇̃ – žąsų plunksnų nekietai pripiltas didelis impilas apsikloti miegant
Skūnià – daržinė
Stal̃dis – tvartas
Teki̇̀nis – vežimo ratas
Vagõrius – padargas vagoti
Važnyčióti, -iója, -ójo – valdyti arklius, laikyti vadžias, vadelioti
Volẽlis– drabužių kočiojimo įrankis, kočėlas
Žãginės – statinys iš sukaltų karčių šienui džiovinti
Žibali̇̀nė lémpa – žibalinis šviestuvas gyvenamosioms patalpoms apšviesti
(Bus daugiau)
Nuotraukos: A. Kavaliauskienės, A. Garastaitės ir iš I. E. Kuzmienės šeimos archyv.
Medžiagą parengė dr. A. Kavaliauskienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja