Lietuvininkų etninė kultūra (atnaujinta ekspozicija!)

Etninės kultūros ekspozicija supažindina su evangelikų liuteronų, laikiusių save lietuviais ir gyvenusių Klaipėdos krašte bei jo paribiuose, etnine ir konfesine kultūra, buitimi, verslais XIX amžiuje – XX amžiaus šeštame dešimtmetyje.

Eksponuojami vietinių gyventojų buities reikmenys, darbo įrankiai, išeiginė ir kasdienė apranga, apavas, interjero tekstilė, baldai, indai, apšvietimo priemonės, religinės knygos, paveikslai, konfirmacijos pažymėjimai. Pristatoma tradicija melstis namuose. Ekspoziciją sudaro temos:

  • Buitis ir verslai (bitininkystė, rugių auginimas, duonos kepimas, linų apdirbimas, verpimas, audimas, lyginimas)
  • Išeiginiai ir kasdieniai drabužiai, aprangos priedai, apavas
  • Interjerai ir pamaldos namuose

XIX amžiuje – XX amžiaus I pusėje Klaipėdos krašte, kur greta lietuvių nuolat gyveno ir kitataučiai, gyventojai buvo dvikalbiai. Mokėjo kalbėti ir lietuviškai (kaip jie patys sakydavo – „būriškai“), ir vokiškai. Lietuvininkai savo etninį tapatumą reiškė kalbėdami lietuviškai, rengdamiesi pagal iš kartos į kartą perduodamas tradicijas, rinkdamiesi į religinius suėjimus ūkininkų namuose – surinkimus, melsdamiesi ir giedodami gimtąja kalba, dalyvaudami lietuviškų draugijų veikloje. Tie, kurie pasirinko vartoti vokiečių kalbą, vadinti vokietininkais.

1944 metais, artėjant frontui, vietiniai gyventojai buvo priversti trauktis, o likusius tuščius namus nusiaubė sovietų kareiviai bei iš svetur atvykę turtų ieškotojai. Tik nedidelė dalis šišioniškių liko: nesuspėjo pasitraukti ar buvo sugrąžinti. Tačiau juos taip pat netrukus skaudžiai palietė tremtinių dalia. Šeštame dešimtmetyje ir vėliau pagal Sovietų sąjungos bei Vokietijos susitarimą vietiniams gyventojams atsirado galimybė prisijungti prie šeimos narių.

Grįžę iš Sibiro jie neturėjo teisės sugrįžti į nuosavus namus, sodybas, ūkius. Sovietmečiu evangelikai liuteronai jautėsi atstumti, neretai žeminami. Savo tapatybę bandė slėpti net pasikeisdami tikruosius, lietuvininkams būdingus vardus: Anikė „persivadino“ Onute, Ėvė – Ieva ir pan. Užmarščiai pasmerkta jų tarminė leksika, šeimos papročiai, sunyko liaudies meną reprezentuojančios moterų rankdarbių tradicijos – etninio tapatumo išraiška.

Šiandieną etnografijos rinkinys nuolat papildomas naujais eksponatais. Vaizdo medžiagoje fiksuojamos muziejui dovanojamų daiktų istorijos, pasakojančios apie į Vokietiją, į Sibirą nusivežtas relikvijas,  sugebėjimą ten jas išsaugoti bei sugrąžinti į Lietuvą. Daiktai  ir prisiminimai – kultūros paveldo vertybės, kurios padeda iš užmaršties prikelti Mažosios Lietuvos praeitį, liudija apie iš kartos į kartą su meile perduodamas tradicijas, priešinimąsi germanizacijai, išdidžiai ir atkakliai puoselėtą lietuvišką tapatumą.

Etninės kultūros ekspozicijos vizija – prarastą kaimo kasdienybę padėti susigrąžinti per aktyvų muziejaus lankymą: potyrius, susidomėjimą ir pažinimą. Visus – suaugusius ir mažus – kviečiame pasiklausyti krašto gyventojų tarmės, dainų, giesmių, pasimatuoti senovinius klumpius, galvos apdangalus. Pasipuošus – siūlome pažvelgti į savo atvaizdą sename veidrodyje ir įsiamžinti prie fotografavimuisi skirtų zonų. O auksarankes raginame apžiūrėti siuvinėtų delmonų kopijas ir iš arti patyrinėti daugiaraščių juostelių ornamentiką.

Vaizdo terminale lankytojų dėmesį, tikimės, patrauks filmai, kuriuose atgyja į muziejų atkeliavusių eksponatų istorijos, kultūriniai kontekstai. Neįkainojamas prisilietimo prie etninės kultūros būdas gali būti ir pats etnografinis pasakojimas: apie buitį, papročius, šeimos tradicijas. Todėl lankytojai kviečiami jaukiam pabuvimui ekspozicijoje su knyga. Liaudies kultūra nuolat kinta, tačiau būtent muziejus yra ta vieta, kuri prisideda prie unikalių vertybių išsaugojimo. NEPERKURTA ISTORIJA ir PRIKELTA ATMINTIS – tai tradicijų pažinimo šaltinis, kultūrinės atminties pamatas.

        Ekspozicijos fotogalerija: 

© A. Kavaliauskienės nuotr.

Naujienlaiškio prenumerata

Užsisakykite mūsų naujienlaiškį – ir pirmieji sužinosite apie Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus naujienas, renginius.