1923 metų įvykiai

Reikšmingiausius eksponatus iš muziejaus rinkiniuose sukauptos dokumentinės, ikonografinės medžiagos apie 1923 m. sukilimą matome šiam įvykiui pažymėti skirtoje ekspozicijos dalyje. Skaitydami autentiškus dokumentus, žiūrėdami originalias fotografijas bei atvirukus, galime nesunkai atkurti to meto įvykių seką.  

Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas ir jo bendradarbiai. 1923 m. sausis.  Iš: Kaunas D. "Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai". Vilnius 2000 Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas ir jo bendradarbiai. 1923 m. sausis. Iš: Kaunas D. "Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai". Vilnius 2000

Pagal Paryžiuje (1919 m. birželio 28 d.) pasirašytą Versalio taikos sutartį, Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo karą pralaimėjusios Vokietijos ir paverstas Santarvės valstybių vardu valdyti Prancūzijai tol, kol bus galutinai nuspręstas jo likimas. Ambasadorių konferencijoje Klaipėdos klausimo sprendimas vystėsi Lietuvai nenaudinga linkme. Vilčių, jog Klaipėda bus perduota Lietuvai diplomatiniu keliu, nebuvo. Todėl Lietuvos vyriausybė nematė kitos išeities, kaip inscenizuoti Klaipėdos krašto lietuvių sukilimą ir, remiantis jų pareikšta valia, prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos.
         
1922 m. gruodžio 22 d. iš Prūsų lietuvių tautinės tarybos narių: M. Jankaus, J. Strėkio, J. Lėbarto, V. Šaulinskio, J. Brūvelaičio ir J. Vanagaičio buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris oficialiai turėjo vadovauti ginkluotam sukilimui. Vyriausiuoju savanorių kariuomenės vadu buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kontržvalgybos skyriaus viršininkas J. Polovinskas, pasivadinęs J. Budriu. Muziejaus lankytojai turi galimybę susipažinti su fotografija, kurioje užfiksuoti Gelbėjimo komitetas ir artimiausi jo bendradarbiai: St. Darius, A. Ivaškevičius, A. Marcinkevičius, J. Pronskus. Gelbėjimo komitetas sausio mėnesio pradžioje paskelbė keletą svarbių atsišaukimų. Pirmame jų "Lietuviai, Klaipėdos krašto gyventojai!" pranešama apie komiteto įsteigimą, jo tikslus, gyventojai kviečiami remti komiteto politiką, kurti jo skyrius vietose. Sausio 7 d. atsišaukimas "Broliai šauliai!" kvietė Šaulių sąjungos narius į pagalbą klaipėdiškiams, sprendžiant šio krašto likimą. Reikšmingas sausio 9 d. Šilutėje išleistas manifestas, skelbiantis, kad Gelbėjimo komitetas visą krašto valdžią ima į savo rankas, šalina V. Steputaičio direktoriją, o naują paveda sudaryti E. Simonaičiui. Sausio 12 d. paskelbimą apie E. Simonaičio sutikimą sudaryti krašto direktoriją ir sausio 13 d. skelbimą apie vadinamosios sukilėlių direktorijos sudarymą rasime muziejaus dokumentų rinkinyje. Jame saugomas ir sausio 9 d. Gelbėjimo komiteto atsišaukimas į prancūzų įgulos karininkus ir kareivius. Jis buvo platinamas tarp prancūzų karių, o sausio 12 d. per Klaipėdos krašto savanorių armijos siųstus parlamentarus kartu su kitais dokumentais buvo įteiktas Klaipėdos krašto vyr. komisarui G. Petisnė. 

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto "Manifestas". Šilutė, 1923 m. sausio 9 d. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto "Manifestas". Šilutė, 1923 m. sausio 9 d.

Lietuvos vyriausybė, bijodama rizikuoti vien savanorių jėgomis, į Klaipėdą pasiuntė kelis reguliariosios kariuomenės dalinius, kurie persirengę civiliais rūbais sausio 10 d. perėjo Klaipėdos krašto sieną. Iš viso ginkluotoje akcijoje dalyvavo apie 1400 asmenų: 300 savanorių klaipėdiškių, 455 Šaulių sąjungos savanoriai bei 624 Lietuvos kariuomenės kariai. Šios pajėgos buvo pavadintos Klaipėdos krašto savanorių armija, jai vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkai. Ekspozicijoje esančiose portretinėse ir siužetinėse nuotraukose išvysime armijos vadą J. Budrį, 1-ojo pulko vadą M. Bajorą, armijos vado pavaduotoją Fricą, štabo viršininką Oksą. 

Klaipėdos krašto savanorių armijos vadovybė. 1923 m. sausio mėn. Klaipėdos krašto savanorių armijos vadovybė. 1923 m. sausio mėn.

Didelių karinių veiksmų užimant kraštą nebuvo. Pagrindinės kovos vyko dėl Klaipėdos. Sausio 11 d. savanoriai apsupo miestą, sausio 15 d. įžengė į jį, užėmė prefektūrą (komisaro G. Petisnė būstinę), nuginkluodami ten buvusius kareivius. Dalis prancūzų buvo įsitvirtinę Klaipėdos kareivinėse. Po intensyvių susišaudymų jie buvo priversti pasiduoti. Miestas atsidūrė sukilėlių rankose. Mūšyje dėl Klaipėdos žuvo 12 savanorių. Prancūzų praradimai buvo daug mažesni: žuvo du kareiviai, kurių palaikai kreiseriu buvo išgabenti į Prancūziją. 

Klaipėdos krašto savanoriai 1923 m. Klaipėdos krašto savanoriai 1923 m.

1923 m. sausio 19 d. įvykęs Gelbėjimo komiteto skyrių ir draugijų atstovų suvažiavimas, pasivadinęs Šilutės seimu, priėmė svarbią deklaraciją, skelbiančią Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos autonomijos teisėmis.
         Ambasadorių konferencija susidariusiai situacijai tirti atsiuntė į Klaipėdą tarptautinę komisiją (Antantės karo laivai "Volteras", "Alžyras", "Senegalas" įplaukė į Klaipėdos uostą sausio 1718 d.). Po ultimatyvių pareiškimų Antantės valstybių vyriausybės vis dėlto sutiko sėsti prie derybų stalo. 1923 m. vasario 16 d. sprendimu Ambasadorių konferencija perdavė Lietuvai suvereno teises į Klaipėdos kraštą. Prancūzijos kariuomenė su G. Petisnė išvyko iš Klaipėdos vasario 19 d., Antantės karo laivai išplaukė iš uosto. Prancūzų išvykimo proga Klaipėdoje buvo iškelta Lietuvos valstybinė vėliava, į miestą įžygiavo Lietuvos kariuomenė. 
         1923 m. pradžioje Amerikos lietuviai atidžiai sekė įvykius Klaipėdos krašte. Buvo sudaromi komitetai, rengiami mintingai, rašomos deklaracijos JAV  vyriausybei dėl krašto prijungimo prie Lietuvos, renkamos ir siunčiamos aukos Savanorių kariuomenei. Ekspozicijoje matome spalvingą, kupiną euforijos plakatą, kurį išleido Amerikos lietuviai, skirtą Klaipėdos krašto prie Lietuvos prijungimui pažymėti. 1923 m. sukilimo temą simboliškai baigia Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto Klaipėdos krašto išvadavimo medaliai, kuriais nuo 1925 m. sausio 7 d. buvo apdovanojami 1923 m. karinės akcijos dalyviai ir rėmėjai.
        Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvencija Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos ir Lietuvos vyriausybių vadovų buvo pasirašyta 1924 m. liepos 30 d., spalio 30 d. ji buvo įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate, o signatarinių valstybių ratifikuota 1925 m. rugpjūčio 25 d. Praėjo šešeri metai nuo Versalio taikos pasirašymo iki galutinio tarptautinio pripažinimo. Ryžtingai kovodama Lietuva tapo Klaipėdos krašto suverenu, atgavo dalį istorinių lietuvių žemių ir per Klaipėdos uostą priėjo prie Baltijos jūros.