Interviu su Ksenija Jaroševaite

Su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureateskulptore Ksenija  Jaroševaite   kalbasi   Sondra  Simanaitienė  apie Klaipėdos Skulptūrų parką ir meną. 

2009 m. balandžio mėn. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus 

Gerb. skulptore, mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo Jūsų kūrybinio etapo Smiltynės granito simpoziumuose, kuriuose dalyvavote penkis kartus 1978–1983 m., jei neskaičiuoti 1979 m. Jūsų dalyvavo ir išvykimo, drauge su Vladu Urbanavičiumi bei Mindaugu Navaku. Tai buvo jūsų grupės protestas prieš draudimą  Vladui kurti jo sumanytą skulptūrą. Komisijai ji pasirodė pernelyg tolima nuo realizmo ir per mažai dekoratyvi. 
Prisiminkime, koks tai buvo laikas? Kokia atmosfera buvo tarp skulptorių? 

Apie tą laiką prisiminti nenoriu, apie kolegas kalbėti taip pat. 

Dar rūpi paklausti apie fotografavimąsi. Skulptorė V. Skirgailaitė dar dabar tebesistebi, jog Jūs simpoziumuose nesifotografuodavote drauge su kitais – kas tai buvo – įsitikinimas, apsisaugojimas, protestas? 

Paprasčiausiai nemėgau ir nemėgstu fotografuotis, nors dabar jau galiu pasakyti, kad nuotraukos padeda įsivaizduoti buvusį laiką. 

Ar kaldami skulptūras, galvojote apie tą vietą, kur jos bus pastatytos, t.y. apie Miesto kapinių teritoriją, kurioje 1977 m. buvo įkurtas Skulptūrų parkas? Ar buvo garsiai tarpusavyje apie tai kalbamasi, svarstoma? Ar ši tema niekam nerūpėjo, ar buvo tabu? 

Iš pradžių nežinojome nieko apie tą vietą, kai sužinojau, tai nebenorėjau toje vietoje eksponuoti darbų, tik pasilikti Smiltynėje niekas neleido. Bet skulptūrų turinio nei formos tikrai nelėmė vieta. Buvo svarstoma apie parko vietą, bet nelabai garsiai. 

Dirbant Smiltynėje jus aplankydavo įvairūs menininkai. Knygoje Ksenija Jaroševaitė. Tradicinė skulptūra XXI a.“ (2004 m.) yra nuotrauka, kurioje Jūs su Vladu Urbanavičiumi, dailininku Mindaugu Skudučiu, menotyrininku Alfonsu Andriuškevičiumi 1980 m. vasarą sėdite Smiltynės pliaže. Ar galima sakyti, kad simpoziumų metu Smiltynė virsdavo ne tik klaipėdiečių menininkų ir menui prijaučiančių žmonių, bet ir visos Lietuvos menininkų traukos centru? Ar tai nebūtų pasakyta per ne lyg skambiai? 

Gal kiek per skambiai pasakyta. Pas mus atvažiuodavo mūsų studijų ir ne studijų draugai ir pas kitus taip pat tikriausiai. 

Vienoje kultūros programoje menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė sakė, jog meno istorijai labai svarbūs yra pirmieji menininkų darbai, jie nurodo meno kryptingumą. Vėliau kuriami darbai svarbesni pačiam kuriančiajam, jo asmeninės istorijos formavimui. Įdomi logika, ypač galvojant apie Skulptūrų parką Klaipėdoje. Juk Smiltynėje savo kūrybinę biografiją pradėjo labai daug šiuo metu aktyviai kuriančių skulptorių, jų tarpe Jūs, M. Navakas, K. Musteikis, G. Jonkus ir kiti. 
Kaip manote, ar Jūsų skulptūros, iškaltos Smiltynėje, yra svarbios pradžios kontekste? Ar suteikė Jūsų kūrybai kryptingumo, o gal ką nors Jums pačiai labiau išryškino? 

Manau, kad yra tiek pat svarbios, kaip ir visos kitos. Gal svarbiau buvo tai, kad galėjau jas padaryti iš akmens, nes Vilniuje tokių galimybių neturėjau. 

Menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė savo straipsnyje Jie ir Ksenija“ (Ksenija Jaroševaitė. Tradicinė skulptūra XXI a.“, 85 psl.) pastebi Jūsų kūrybai būdingą unikalią savybę – plastikos, temos ir siužeto dermę. 
Gal pabandykime prisiminti Smiltynės simpoziumuose iškaltas ir Klaipėdos Skulptūrų parke gyvenančias skulptūras: Gulinti moteris“ 1978, Daigas“ 1980, Augalas“ 1981, Įkyrios mintys“ 1982 ir Dvi puokštės“ 1983. 
Dvi temos – žmogus ir augalas. Paskutiniame darbe abi šios temos susijungia – žmogus savo ištiestose į šonus rankose laiko puokštes. Skulptūra sužeista: nudaužtos plaštakos su gėlių puokštėmis (šiuo metu saugoma Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fonduose). 
Man asmeniškai įdomiausia Jūsų Klaipėdos skulptūroje yra žmogaus tema – gulinčios moters, iškaltos iš ypatingo raudono granito, nukirstos kojos, tarsi moteris pati jas būtų pasidėjusi ir atsigulusi pailsėti, tarsi batus. Labai keistas išgyvenimas ištinka stovint prie šios skulptūros. 
Arba Įkyrios mintys“, kur vaizduojamas klūpančio vyro aktas. Ties stuburu jam išdygę tarsi dinozauro pelekėliai – įkyrios mintys. 
Labai įdomu būtų išgirsti Jūsų asmeninę istoriją, kurią pasakojote sau, kai kūrėte šias skulptūras. 

Tai buvo taip seniai ir man nebeaktualu, turiu prisiversti norėdama apie jas pagalvoti. Gulinti moteris gali būti geriausias pavyzdys, kai paprasčiausias akmens trūkumas sukelia įvairiausias mintis. Man buvo labai gražus akmuo, iš kurio kaliau, tik akmens gabalas buvo per trumpas, vėliau suradau dar du mažesnius gabalus, ir tuomet teko iš tų gabaliukų pridurti kojas. Toks sudūrimas negalėjo būti eksponuojamas be plokščių, ant kurių tuos tris gabalus sumontavau. Taigi tokia istorija – tikriausiai Jus labai nuvilsiu. 
Vyras ne klūpo, bet sėdi. 

Jūsų personažus menotyrininkas A. Andriuškevičius vadina ištiktaisiais pagal Soreno Kierkegaardo mintį, kad tikėjimas žmogų IŠTINKA. Ištiktojo žvilgsnį Jūsų darbuose gali turėti ne tik žmogus, bet ir medis, paukštis, akmuo, sako Andriuškevičius. Jis netgi žino, kaip atrodytų pats, jei tektų patirti IŠTIKIMĄ. Nors įtariu, jog tik tas gali suprasti, kas jau yra patyręs. Andriuškevičius, man atrodo, nuolat gyvena ištiktojo gyvenimą. Tai atsispindi jo poezijoje, straipsniuose, laikysenoje. Taigi, jo istorija jau yra, beliktų rasti plastiką, perkeliančią subjektą į supanašėjusiųjų“ galeriją. 
Ar nekyla noras ištiktųjų gretas didinti, iškalant savo draugų, artimųjų skulptūras? Kaip Jums atrodo, kurie Jūsų ištiktieji yra arčiausiai tikėjimo tikrovės? Augalai, katinai, šventieji, moterys, vyrai? 

Čia Andriuškevičiaus interpretacija. Portretų niekada nedariau, man geriau bendrauti su gyvu žmogumi arba turėti jo fotografiją. Nebe tie laikai, fotografija pakeičia portretą. Nesakau, kad tokių negali būti, bet tai ne mano sritis. 

Kas Jums yra kūryba: kova ar santaika bei ramybė? 

Kūryba man yra gyvenimo būdas, į kūrybos sąvoką taip pat telpa skaniai pagamintas valgis, numegztas rūbas, gražiai sutvarkytas kiemas ir miestas. 

Ar ilgai tenka žiūrėti į akmenį kol jis suminkštėja, paklūsta Jūsų idėjai? 

Į akmenį ilgai žiūrėti netenka, nes paprastai jau žinau ko noriu, t. y. kokios spalvos ir dydžio akmens, tokio ir ieškau. Į akmenį žiūriu kaip į bet kurią kitą medžiagą darbui. 

Marcelijus Martinaitis viename savo straipsnyje rašė, kad didelis privalumas – dar neturėti savo kūrybinės biografijos, kuri ir varžo, ir įpareigoja, ir neleidžia keistis. Kas Jums yra Jūsų kūrybinė patirtis ir apdovanojimai – kupra ar sparnai? 

Yra žmonių, kurie jaučiasi nepilnaverčiai, jei jų neįvertina, neapdovanoja, nesuteikia kokių titulų visuomeninėje hierarchijoje. Man tai svetima, manau, kad žmogus savaime vertingas kaip Dievo kūrinys. 

Ir paskutinis klausimas – kaip matote Klaipėdos Skulptūrų parko ateitį? Jei nematote, tai gal bent turite kokių nors palinkėjimų, palaiminimų ar atvirkščiai. 

Matau jį kaip žalią, ramų parką. To ir linkiu. 

Ačiū, gerbiama Ksenija, už atsakymus.