Interviu su Nijole Navogreckiene

Po vandeniu tekėjo dar vanduo...

Apie Klaipėdos skulptūrų parko kūrimosi istoriją kalbėjomės suilgamete Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja(šiose pareigose dirbo nuo 1975 m. iki 1990 m.)Nijole Navogreckiene 

 Sondra S.: 1982 m. Klaipėdoje susirinko architektai į kūrybines dirbtuves svarstyti, kokia turėtų būti Skulptūrų parko ateitis? Parkas įkurtas 1977 m., o dar 1981 m. pavasarį vyko paskutiniai kapinių uždarymo (naikinimo) darbai. Ar 1982 m. susirinkę architektai bandė modeliuoti Senųjų miesto kapinių ir Skulptūrų parko santykį?

Nijolė Navogreckienė: Taip, (ne)sugyvenimo problema buvo akivaizdi. Kaip mes patys jaučiamės buvusių kapinių vietoje? Ši problema visada buvo labai aštri. Kalbų ir svarstymų, ieškojimų būta begalė. Kai 1975 m. atvažiavau į Klaipėdą, nedidelis kapinių kampas dar tebebuvo. Kadangi du metus važinėjausi į darbą iš Palangos, dažnai skubėdama prabėgdavau pro tą kampą į autobusų stotį. Iš tiesų, vaizdas buvo graudus. Tais laikais niekas nesidomėjo čia palaidotų žmonių nuopelnais buvusiai Klaipėdai. Anos Klaipėdos neegzistavo, palaidotųjų artimųjų taip pat. Net kalbos nebuvo, kad skirti lėšų kapinių tvarkymui, o palikti apleistą teritoriją irgi negalėjo. Reikėjo spręsti, ką daryti. Kai jau prasidėjo kapinių iškėlimo darbai, kilo mintis sukviesti jaunus architektus, kad jie drauge su skulptoriais pateiktų kolektyvinių parko sutvarkymo projektų. Kur šiandien tie projektai, nežinau. Žinau, kad į Kultūros skyriaus archyvą jie nepateko. Aišku viena, kad ten pasiūlymų buvo įvairių. Jei kas nors būtų juos išnagrinėjęs, gal šiandien parkas būtų šiek tiek kitoks. Apibendrinimo neįvyko. Ir man atrodo, kad geriausi projektai buvo Vytenio Mazurkevičiaus, kuris vėliau ir tapo parko architektu.

Sondra: Kokia buvo Alfonso Žalio pozicija?

Nijolė Navogreckienė: Jis ir buvo sutvarkymo iniciatorius. A. Žalys viską ėmėsi ant savo pečių. Tais laikais jį smerkiančių daug nebuvo. Rimtesnė kritika prasidėjo vėliau, paskelbus Lietuvai nepriklausomybę. Matyt per tiekos dešimtmečių ir santvarkų kaitos distanciją svetimos klaidos matosi aiškiau, o didžiausiai smerkiantys balsai girdisi tų, kurie tais metais dar vaikščiojo, kaip žmonės sako, „stati po stalu“.

Sondra: Juk paskutinis palaidojimas 1959 m., o neužilgo pradedamas kurti parkas. Gal žinote, kiek metų po paskutinio palaidojimo negalėjo naikinti kapinių?

Nijolė Navogreckienė: Žinau, kad 30 metų nebuvo leidžiama kapo atkasti, norint laidoti greta artimąjį. Ar buvo laikomasi terminų miesto kapinėse? Nežinau. Mūsų skyrius šiuose įvykiuose nedalyvavo. Žinau, kad buvo nemažai perlaidota, ypač tame krašte palei Trilapio gatvę. Nors žvakelės lapkričio 1 dieną ir dabar negęsta. Gal nemažai dūšelių liko.

Sondra: Ar kol dirbote kultūros skyriuje (iki 1990 m.), kas nors iš užsienio ieškojo artimųjų kapų? Gal kreipėsi į Jus su kokiais nors prašymais?

Nijolė Navogreckienė: Ne. Ko gero pirmasis ieškoti ryšių su Klaipėdos praeitimi atvyko vokietis Heinzas Radziwillas, ragindamas atstatyti Taravos Anikės skulptūrą. Jis dirbo turizmo srityje ir buvo suinteresuotas, kad Klaipėdoje atsirastų vokiškų simbolių, mat vokiečių turistai labai domėjosi Klaipėdos krašto istorija. Visos diskusijos su H. Radziwillu dėl Anikės atstatymo vykdavo mano viršininkės Elenos Blažienės kabinete. Mudu su H. Radziwillu nesutarėme: jis siūlė atstatyti skulptūrą pagal nuotrauką, o aš prieštaravau, sakydama, kad tai bus tik muliažas. Tuomet įsiterpė kitas vokietis Hansas Haacke, pritardamas man, kad reikia Vokietijoje ieškoti Anikės skulptūros modelio. Buvo žinoma, kad tokių modelių-kopijų yra. Anikės modelį atrado H. Haacke‘s sesuo ir skulptūra buvo atkurta pagal originalų modelį. Štai tokia grįžtančių vokiečių ir mūsų miesto simbolių istorija.

Sondra: Kas atsitiko su antkapiniais paminklais iš senųjų miesto kapinių? Juk buvo bandyta išskirti svarbesnius paminklus ir, galbūt, juos išsaugoti... Dalis antkapinių paminklų buvo panaudoti antkapiams Klaipėdos Joniškės g., Palangos kapinėse. Radau parašyta, kad vertingi paminklai buvo atvežti į Kraštotyros muziejaus kiemelį Liepų gatvėje. Dabar išlikęs tik Gerlachų paminklas. Gal žinote, kur buvo paslėpti kiti paminklai?

Nijolė Navogreckienė: Žinau, kad paminklus vežė į kelių eksploatacijos valdybą. Valdyba atlikdavo darbus su akmenimis visame mieste. Ten viską suveždavo ir sukraudavo į sandėlius. Jei ko reikdavo, visada važiuodavome ieškoti į kelių valdybą.

Sondra: „Sąjūdžio žiniose“ K. Buivydas rašė, kad vertingi paminklai turėjo būti suvežti į Kraštotyros muziejaus kiemelį ir suregistruoti. Muziejaus fonduose knygos su antkapinių paminklų sąrašais nėra.

Nijolė Navogreckienė: Kraštotyros muziejuje tuo metu dirbo Bronelė Elertienė. Manau, jei kas nors būtų atvežta į muziejų, tai B. Elertienė būtų padariusi viską maksimaliai tvarkingai. Ji buvo muziejininkė nuo Dievo ir viską tvarkė tobulai. Manau, kad iki muziejaus paminklai neatvažiavo.
Buvo sudėtingi laikai. Daug kas dingdavo.
Nepamiršiu, kai 1975 m. atvažiavau dirbti į Klaipėdą kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja, antrą dieną kviečia mane ten, kur dabar yra „Lūjos“ restoranas, – atrado nušlifuotą koloną, kuri panaudota kaip laiptas. Nueinu, nieko Klaipėdoje dar nežinau, nepažįstu, – tikrai kolona! Kaip vėliau išsiaiškinome, tai buvo Anikės pjedestalo kolona. Sutarėme, kad koloną iškas ir saugos. O kitą rytą kolonos nebebuvo! Kur ji dingo? Nesužinojome.

Sondra: Gal žinote, iš kur A. Žalys parsivežė Skulptūrų parko idėją?

Nijolė Navogreckienė: galbūt, iš Skandinavijos, bet tiksliau reiktų paieškoti rašytiniuose šaltiniuose.

Sondra: Skulptoriai pasakojo, kad A. Žalys kas antrą dieną atplaukdavo į Smiltynę pasižiūrėti, kaip sekasi darbai, pasikalbėti. Jie nuolat juto stiprią, globėjišką miesto vadovo ranką. O už ką buvo atsakingas kultūros skyrius simpoziumų metų?

Nijolė Navogreckienė: Iš pradžių būsimų darbų eskizų niekas nereikalavo, skulptoriai kalė, ką norėjo. Vėliau, kai pradėta reikalauti eskizų, mes su vyriausiu miesto architektu Adomu Skiesgilu atrinkinėdavome, kas bus pakviesti dirbti simpoziume. Važiuodavome į Vilnių ir tardavomės, ypač nuo 1981 m., kai buvo nuspręsta, kad reikia žymių pavardžių. Tuomet buvo pakviesti Robertas Antinis vyresnysis, Vladas Vildžiūnas, Jonas Kėdainis, Bronius Vyšniauskas. Mes rūpinomės skulptorių ir jų šeimų nakvyne, maitinimu, keltu, dovanomis. Dovanos būdavo daiktai, kurių parduotuvėse nenusipirksi, – dviračiai, magnetofonai, kasetės, laikrodžiai. Kartais skulptoriai patys užsisakydavo, ko jie norėtų. Mūsų užduotis – surasti visa tai ir pristatyti. Šiems dalykams apmokėti kultūros skyrius iš miesto biudžeto kasmet gaudavo apie 12 000 rublių. Įrankiais rūpinosi Dailės kombinatas. Kelių eksploatacijos valdyba – akmenimis, kuru, kompresoriumi. Kas tik nesirūpino įrankiais! Tai buvo tragedija! Šaroškės budavo keiksmažodis. Tik atvežė šaroškių, jau vėl reikia.

Sondra: Kas tos šaroškės?

Nijolė Navogreckienė: Akmens šlifavimo galvutės. Jos būdavo įvairaus grūdėtumo – smulkesnio, stambesnio. Rūpinomės ir ekspozicijų pristatymu visuomenei, atidarymo ceremonija. Simpoziumų metu organizuodavome skulptorių laisvalaikį: pasiplaukiojimus mariomis ir jūra, žvejybą su kateriu, ekskursiją į alaus daryklą, ji baigdavosi linksmiausiai. Pirmas simpoziumas, be abejonės, buvo pats ekspresyviausias – be galo linksmas.
Prisimenu, Arūnas Kynas mane išvedė iš kantrybės, reikalaudamas akordeono. Atitempiau jam akordeoną iki kelto, jis pasiėmė ir „patvarkė“. Tiek grojo, kad dumplės išėjo skudurais. Gal todėl, kad pirmas, jis buvo pats linksmiausias. Pirmuose simpoziumuose buvo kviečiamas dalyvauti menotyrininkas, atvažiuodavo Gražina Martinaitienė. Žmona prie jūros, aišku su ja ir Marcelijus Martinaitis . Kokie būdavo Smiltynės vakarai... Tais metais šviesios atminties Rimantas Daugintis iškalė savo skulptūrą „Barnabas išeina į jūrą“. Marcelijus pakomentavo: „Į dėdė jūrą ėšplauk Barnabs / Anam laivs pri rūras kab kap kuoks laps...“. Simpoziumai buvo ne vien akmens dulkės, prakaitas, pragariškas kelių kompresorių triukšmas. Tai buvo ir bendravimas, kūrybiniai ginčai, dainos, muzika.
Būdavo visokių juokų. Kartą sugalvojo skulptorius Motiejus Narbutas iškrėsti Stasiui Mišeikiui juoką. Jie valgo pusryčius, o Mišeikio kiaušinienėje didžiulė juoda musė. Stasys pakėlė triukšmą, virėjos atbėgo, iškratė kiaušinienę, iškepė kitą, o Motiejus nutarė, kad jam gaila tos plastmasinės musės ir nuėjo jos išsikrapštyti iš šiukšlinės. Virėjos pamatė, skambina man, šaukia, kad geriau išeis iš darbo, bet tų durnių daugiau nemaitins. Važiavau į Smiltynę aiškintis ir raminti moterų. Vakare vyrai santykius išlygino patys.

Sondra: Sprendžiant iš nuotraukų, simpoziumų atidarymai būdavę pompastiški. Atidarymų metu atvažiuodavo aukštus postus užimantys valdininkai, dailininkų sąjungos vadai, partiniai veikėjai, kultūros ministras J. Bielinis.

Nijolė Navogreckienė: J. Bielinis poilsiaudavo Palangoje, jo apsilankymai Klaipėdoje būdavo draugiški ir natūralūs. Šiltas, mielas žmogus, domėjosi parko kūrimu. Pamenu istoriją su A. Boso „Martyno Mažvydo“ (1980 m.) skulptūra. Dabar galvoju, kad A. Bosas neturėjo galimybės tinkamai pristatyti savo novatorišką darbą, paaiškinti visuomenei, kad taip pavaizduotas knygos žingsnis į pasaulį.
Pamenu, stovi priekyje „M. Mažvydas“, kyšo dvi kojos, abu Bieliniai – pagal išsilavinimą lituanistai, – stovi prieš skulptūrą ir sako: sėdmenys, kodėl? Aš neiškenčiau ir sakau: Turbūt todėl, kad kirčiuojasi kaip rašmenys. Visi nusijuokėme ir tuo baigėsi.
Manau, kad miestas nebuvo „sunokęs“ tokiai pirmos knygos išraiškai.

Sondra: Skulptoriaus A. Boso plastinė kalba ir šiandien stebina netikėtais sprendimais. O Jums tuomet A. Boso „M. Mažvydas“ patiko?

Nijolė Navogreckienė: Labai patiko. Puiki ekspresija. Būčiau ją palikus ten, kur stovėjo, parko pradžioje prie K. Donelaičio gatvės.

Sondra: Kodėl taip skubotai – per pusę metų - A. Boso skulptūra buvo iškelta į parko gilumą, kur tebestovi ir šiandien?

Nijolė Navogreckienė: tai nebuvo vien A. Boso „M. Mažvydo“ perkėlimas. Buvo perkilnojamos ir kitos skulptūros.

Sondra: kaip reagavo menininkai, kultūrinė bendruomenė? Juk konfliktas buvo gilesnis – jis kilo iš realistinio, angažuoto ir modernaus meno interpretavimo skirtingumo. Metaforinė kalba jau klestėjo literatūroje, teatre – Tenisono pantomimos grupė, Kernagis dainavo „Kukučio balades“. Vaizduojamojoje dailėje irgi vyko povandeniniai dalykai.

Nijolė Navogreckienė: Kiek pažinau menininkus tuo laiku, kiekvienas ateidavo su savo skauduliais ir mintimis. Parko idėja buvo šiuolaikinė skulptūra ir vienintelė skulptūra, kuri įlindo į parką ir kurią reikėtų pašalinti, – tai I. Trojano „Artojas-karys“.

Sondra: Kai kalbėjausi su dailininke Sofija Kanaverskyte, kuri vesdavo savo studentus į parką susipažinti su moderne forma, ji pristatydavo I. Trojano skulptūrą kaip negatyvų pavyzdį. Gal yra gerai, kad ji ten stovi kaip to laikmečio tiesmuka iliustracija. Juk tai buvo tokių ir panašių skulptūrų viešose erdvėse laikmetis.

Nijolė Navogreckienė: Sutikčiau, jei parkas būtų skirtas personalijoms, temoms atskleisti. O dabar, kai eksponuojama plastinė skulptūra, staiga matome konkretų realų žmogų – artoją iš Mogiliovo. Manau, kad ši skulptūra neįsilieja į bendrą parko vaizdą. Su I. Trojanu buvo daug bėdos, išvažiavo iš Mogiliovo, o į Klaipėdą neatvažiavo - gėrė kažkur savaitę, o mes ieškojome. Nestatyti parke jo „pachario“ negalėjome – būtų nukentėjusi tautų draugystė. Kiekvienas skulptorius atvažiuodavo su savo idėjomis ir turėjo pilną laisvę save išreikšti. Vėliau, kai prasidėjo eskizų derinimas, panašiai nuo 1980 m., manyčiau, kad bendras meninis parko lygis pakilo.

Sondra: Ar partinė cenzūra kišdavosi?

Nijolė Navogreckienė: Ne. Vilniuje buvo meno taryba prie Dailės instituto, jie ten susirinkdavo ir aptardavo, tuomet atveždavo į Klaipėdą. Kartais vienas dailininkas siūlydavo kelis eskizus, tuomet Klaipėdos mieste sudaryta meno taryba spręsdavo, kurį pasirinkti, kuri skulptūra labiau tinka Klaipėdai. Menas buvo grynai plastinis, todėl ideologiniai dalykai neprasikišdavo, tik kai atsirado A. Boso „M. Mažvydas“, tuomet jau partija įsikišo.

Sondra: Ar daugiau nei viena skulptūra nesukėlė prieštaravimų, išskyrus „M. Mažvydą“? O kaip buvo reaguota į J. Mickevičiaus „Torsą“ (kitaip „Vasara“) – erotišką nuogos moters figūros eksponavimą?

Nijolė Navogreckienė: Ne, su „Torsu“ viskas gerai. Pamenu nemalonų incidentą su „Aitvaru“ 1979 m. Simpoziumo atidarymo išvakarėse sumontuotos naujos skulptūros, o iš ryto R. Kazlausko „Aitvaras“ buvo apipiltas raudonais dažais, kažkam nepatiko apnuogintas vyriškumas. Dažus nuplovė, vyriškumas liko ir atidarymas įvyko.
Romanas Kazlauskas – gilus žmogus ir skulptorius meistras. Mes su juo iškrėtėme vieną juodą darbelį, – padovanojome Violetai Skirgailaitei, ji tais metais vadovavo simpoziumui, pirmąjį kačiuką. Kartą atvažiuoju į Smiltynę, diena karšta, Violeta nuėjusi į viešbutį, ir Romas sako: „Einam pas Violetą, ji turi vyno butelį, gal iškaulysim“. Einam. Pakeliui krantinėje matom kniaukiantį kačiuką, paėmėm ir nunešėm Violetai dovanų. Buvome pavaišinti vynu. Kačiuką ji parsivežė į dirbtuves ir kasdien keldavosi per marias jo prižiūrėti. Tai buvo Nukas, nuo kurio prasidėjo šių mielų gyvūnėlių prieglauda Violetos dirbtuvėse.

Sondra: Ar Jūs dažnai apsilankydavote Smiltynėje, simpoziumų aikštelėje?

Nijolė Navogreckienė: Darbo dienomis nedažnai. Buvo nustatyta tvarka rengiami pasitarimai. Tada į Smiltynę plaukdavo visos simpoziumą aptarnaujančios tarnybos, skulptoriai išsakydavo savo pageidavimus ir buvo aišku, ką reikia sutvarkyti. O šiaip ir laiko nebuvo – juk tuo metu ruošdavomės Jūrų šventei. Darbo iki kaklo. Daugiau bendraudavome savaitgaliais, išvykose.

Sondra: Ar simpoziumai tapdavo Jūrų šventės dalimi?

Nijolė Navogreckienė: Ne, simpoziumai nebūdavo įtraukti į Jūrų šventės formatą. Vyrai gaudavo kvietimus į renginius.

Sondra: Kada dažniausiai vykdavo iškilmingi darbų pristatymai Skulptūrų parke?

Nijolė Navogreckienė: Dažniausiai šeštadieniais vidurdieny. „Išlauždavome“ šventinę atmosferą dūdų orkestro pagalba. Styginio ansamblio negalėjome pasikviesti, nebuvo kaip įgarsinti, visame mieste buvo tik trys mikrofonai ir viena mašina su trim kolonėlėmis visiems miesto renginiams. Mikrofonai buvo skirti šnekoriams, tai nieko kito neliko, tik dūdas pūsti.


Sondra: Skulptoriaus Mindaugo Navako, kuris net septynis kartus dalyvavo Smiltynės granito simpoziumuose, dalis darbų liko Smiltynėje. Liko didieji jo darbai, kurie negalėjo būti pervežti į parką. Kaip atsirado skulptūros, neatitinkančios reikalaujamo formato – mažoji plastika?

Nijolė Navogreckienė: Po vandeniu tekėjo dar vanduo. Buvo V. Vildžiūno grupė – M. Navakas, V. Urbanavičius ir K. Jaroševaitė. Pirmieji jų darbai buvo labai žaismingi. Kai 1977 m. pastatė M. Navako „Šarvą“, vaikai prie jo pridėjo galvytę ir kojas, – išėjo vėžlys. Tik skulptorius nuima pridėtas dalis, sutvarko ir nueina, vaikai vėl sudeda kompoziciją ir vėl vėžlys guli.
1977 m., pirmaisiais simpoziumo metais atidarinėjo Jūrų muziejų. Sutarėme su Konservatorijos fakultetu, kad studentai ateis į talką muziejui. Studentės, o daugiausiai talkindavo jos, eidavo pro simpoziumų darbo aikštelę ir aišku skulptoriai jas „kibindavo“. Vieną rytą ateina vyrai į darbą, o gi žiūri – nėra vienos skulptūros, berods M. Navako „Šarvo“, tuo metu vadinto „Trinukliu“. Pagal žolę atsekė, kad jis per kopą nuridentas į pievą. Vyrai vos parsitempė atgal. Sekančiuose simpoziumuose Mindaugo darbai jau buvo nepajudinamų gabaritų...

Sondra: Pirmuosiuose simpoziumuose skulptoriams būdavo nurodytos temos – jūros gyvūnai, augalai, pamario gyventojai...

Nijolė Navogreckienė: Temos būdavo rekomenduojamos, kad atitiktų Klaipėdos aplinką. Dalios Matulaitės „Klajojantis ežeras“, S. Mišeikio „Laukimas“. O per K. Jaroševaitės skulptūrą „Gulinti moteris“ Klaipėdos kultūros skyrius gavo naują autobusiuką „Latvija“ iš Kultūros ministerijos. Kai į Klaipėdą atvažiuodavo kultūros ministras J. Bielinis, A. Žalio pavaduotojas Algimantas Songaila jį vesdavo į parką prie „Gulinčios moters“ ir aiškindavo: žmonės sako, kad kultūros skyrius vis pėsčiomis, taip pavargo, kad net Navogreckienės kojos nutrūko. Mašiną skyrius gavo.

Sondra: O kokių dovanų gaudavo simpoziumų dalyviai skulptoriai?

Nijolė: Jie patys užsiprašydavo, ko norėdavo. Namuose radau išlikusį seną dovanų sąrašą. Jie prašė įvairiausių dalykų, to, kas tuo metu buvo deficitinės prekės: magnetofono kasečių, dviračių, gerų laikrodžių.

Sondra: Ar skulptorių norus įstengdavote patenkinti?

Nijolė Navogreckienė: A. Žalys nurodydavo prekybos valdybos viršininkui Arkadijui Lichtinšainui duoti viską, ko skulptoriai prašo. Mes sudarome pageidaujamų dovanų sąrašą ir jam pateikiame. Jis mums pasako iš kur pasiimti. Skulptoriai likdavo patenkinti. Į parką, aišku, dovanų nenešdavome, per atidarymus įteikdavome specialius Padėkos raštus, kuriuos paruošdavo A. Kliševičius, ir gėles. Padėkos raštus gaudavo ir visi techniniai darbuotojai: akmens meistrai, kranistai, kompresoristai. Simpoziumo pirmininkas gaudavo Garbės raštą. Programų, Padėkos raštų vienas egzempliorius keliaudavo į Kraštotyros muziejaus fondus.

Sondra: paskutinių dviejų simpoziumų 1990-1991 m. darbų į parką nebevežė. Anot dailininkų sąjungos pirmininko A. Sakalausko, parkas jau buvo perpildytas, nors viename tekste radau parašyta, kad A. Žalys taip nemanė. Ar vyko diskusija apie ekspozicijos parke užbaigimą?

Nijolė Navogreckienė: Vyravo nuomonė, kad reikia parke daryti kapitalinę rekonstrukciją: perdėstyti skulptūras, perplanuoti želdynus. Architekto V. Mazurkevičiaus planas buvo pertvarkyti ir takų struktūrą. Kadangi ruošėsi pertvarkymui, buvo nutarta 1990-91 m. skulptūras statyti kitose miesto vietose. Niekas nesitikėjo, kad simpoziumai nutrūks. Buvo galvojama, kad naujai sutvarkius parką, bus galima papildyti ekspoziciją užsakomaisiais darbais, jei būtų poreikis.

Sondra: Bet juk toks pertvarkymas neįvyko! Parkas nuo tada pakibo ore. V. Mazurkevičiaus stalas, pastatytas centrinėje aikštelėje, taip ir liko neįprasmintas, spontaniškai atsirado nauji atminties įženklinimo vaizdiniai – memelenderių paminklas šalia moters akto, memorialas laivui „Linkuva“ atminti.
Ar tuomet buvo minčių grupuoti skulptūras pagal temas kaip yra siūlęs D. Elertas, primindamas J. Tatorio idėją?

Nijolė Navogreckienė: Nemanau, kad tai gera mintis. Tai būtų labai formalu. Skulptūra yra forma, akmens ekspresija ir pagal tai reikia atrasti vietą aplinkoje.

Sondra: Išties, sunku įsivaizduoti sustatytas skulptūras pagal temą vienoje vietoje – gyvūnai, kitoje – augalai, vyrų aktai, moterų aktai...

Nijolė Navogreckienė: Anūkai. Labai juokdavomės, kad A. Žukauskas pats sau anūką pasidirbo. Beje, mano vyresnioji anūkė visada lėkdavo prie to berniuko, įveikdavo suolo aukštį ir sėdėdavo greta apsikabinusi. Dabar tą patį daro jos vaikai.

Sondra: Ar galėtume kalbėti apie skulptūros funkcionalumą, kas tuo metu būtų novatoriškas santykis su menu. Kurti skulptūras, ant kurių galima joti, laipioti, sėdėti.

Nijolė Navogreckienė: Taip, tokia mintis ir buvo. Siekta kurti skulptūras, kad ant jų vaikai galėtų žaisti, todėl pasirinktas akmuo, ne medis. R. Midvikio „Balnas“ yra pats šauniausias pavyzdys. Tik susidurdavome su dilema, kaip suderinti veją, priėjimus prie skulptūrų.

Sondra: Girdėjau, kad skulptoriai savo darbams panaudodavo iš kapinių atvežtus suolelius, paminklinius akmenis. Ar taip galėjo būti?

Nijolė Navogreckienė: Nesąmonė. Taip nebuvo. Akmenis suveždavo iš laukų su kelių eksploatacijos tarnyba, ieškodavo, rinkdavo labai atsakingai. Tikrai niekas nenaudojo akmenų iš senųjų kapinių.

Sondra: Ar galima 1990 m. rugpjūčio pabaigoje K. Jaroševaitės skulptūros „Dvi puokštės“ sudaužymą sieti su tuo metu vykusiais „Jedinstvos“ mitingais?

Nijolė Navogreckienė: Ne, jiems nerūpėjo Skulptūrų parkas. Tai metalo vagių darbas. Vagys siautėjo visame mieste. Nesiečiau skulptūrų su politika.

Sondra: 2000 m., kai miesto meras buvo E. Gentvilas, buvo išleistas įsakymas vadinti parką Klaipėdos skulptūrų parku. O lig tol parką vadindavo M. Mažvydo skulptūrų parku. Ar tai buvo oficialus pavadinimas?

Nijolė Navogreckienė: Neoficialus, liaudiškas, prigijęs kaip M. Mažvydo alėjos tęsinys.

Sondra: Ar įsivaizduojate, koks parkas turėtų būti ateityje? Kaip sustiprinti istorinį parko pasakojimą, įprasminti praeitį? Kaip panaudoti parko erdves?

Nijolė Navogreckienė: Parke atsirado daug naujų reikšminių taškų: „Linkuvos“ memorialas, atstatytas J. L. Vynerio paminklas, neseniai pastatytas armėnų architektūros religinis paminklas Chačkaras. Ar jie plėsis, jų daugės? Nežinau.

Sondra: Hermann‘o ir Marie Gerlachų paminklas turėtų sugrįžti į savo vietą ir miestui priminti Klaipėdos seną giminę.

Nijolė Navogreckienė: Tai gera mintis. Žinoma, reiktų sutvarkyti parko takelius, jie yra siaubingos būklės. Šalia tokių takų skulptūros atrodo kaip antrarūšės, neturinčios meninės vertės. Takai trukdo skulptūroms teikti estetinę funkciją. Juk byra ekspoziciniai takeliai, o ne šiaip pasivaikščiojimų takai.
Būtinai reiktų kiekvieną skulptūrą apšviesti individualiu apšvietimu. Kaip Palangos botanikos parke. Skulptūros suskambėtų naujai. Būtina kelti eksponavimo kultūrą.
Kelinta valdžia, kiek dešimtmečių ruošiasi tvarkyti parką?

Sondra: Kaip manote, ar trūksta parke informacinių stendų, kuriuose būtų papasakota kapinių, palaidotų asmenybių, Smiltynės granito simpoziumų istorija, pristatytos skulptorių meninės biografijos?

Nijolė Navogreckienė: Manau, kad stendų netrūksta. Turėtume pagarbiai, oriai konstatuoti faktą. Užmiršti praeities nevalia, bet nereikia praeities iškelti virš šiandienybės. Faktas jau įvykęs, kelio atgal nėra.
Pati geriausia forma – leisti knygas, katalogus, lankstinukus, skrajutes.

Sondra: Informacinis centras turėtų atsirasti parke. Bet kur? Gal XIX a. gynybinė patrankos kalvelė galėtų pasitarnauti?

Nijolė Navogreckienė: Medicinos kiemą su fontanėliu būtų gražu atverti parkui.

Sondra: Ačiū už pokalbį, kurį norėčiau pabaigti Jūsų ištartu žodžiu ATVERTI.


2015 m.