Interviu su Vaclovu Krutiniu

Su  skulptoriumi,  ilgamečiu   Lietuvos  dailininkų   sąjungos pirmininku Vaclovu Krutiniu kalbasi Sondra Simanaitienė.


2009 m. gruodžio mėn. 
Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Klaipėdos Skulptūrų parko pokalbiai: laikrodis ,,Raketa“, žmogaus šešėlis ir tapti centru

Š.m. nuo  lapkričio  6 d. iki gruodžio 4 d. prekybos centro „Herkaus galerija“ Klaipėdos galerijos filiale veikė Jūsų skulptūros paroda. Ar patiko Jums pasiūlyta nauja erdvė? Ar suteikė naujų matymo kampų? Kokia, apskritai Jūsų nuomonė apie parodas prekybiniuose išblizgintuose apartamentuose? 

Paroda „Herkaus galerijoje“ buvo savotiškai nauja patirtis, nes iki šiol teko dalyvauti ir rengti parodas galerijose, kurios specialiai tam skirtos, todėl eksponuoti savo skulptūras hole, apsuptame komercinių erdvių, ir pabandyti atkreipti žiūrovų dėmesį į „Narstinius“ buvo tikrai įdomu, pamačiau savo darbus iš viršaus, ko nebuvau matęs. Suprantu, kad autorius sutikdamas rengti parodą tokioje erdvėje rizikuoja, nes kūriniai gali paskęsti tarp reklamuojamų prekių, bet tikiu, kad organizatorių norai ieškoti jungties su profesionaliuoju menu duos teigiamų rezultatų visiems. 

Palydint senus metus,  smagu grįžti į praeitį, prisiminti, pagalvoti… 
Nusikelkime į aštuntą dešimtmetį. 1977 m. įkuriamas Klaipėdos Skulptūrų parkas, tada vadintas M. Mažvydo vardu.  Per 15 Smiltynėje vykusių granito  simpoziumų, Jūs pats šiuose akmens dirbtuvėse dalyvavote tris kartus – 1977 m., 1979 m. ir 1984 m. – ir visus tris kartus vadovavote skulptorių darbui. Kaip priėmėte tuometinio  Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio idėją – organizuoti skulptūros simpoziumus Klaipėdoje? 

Aš tuo metu buvau Jaunųjų dailininkų susivienijimo pirmininko pavaduotoju ir atėjo žinia, pirmiausia iš Regimanto Midvikio, kad Klaipėdoje norima kurti skulptūrų parką. Paklausė, kokia vilniečių skulptorių nuomonė. 

O simpoziumų forma Jums jau buvo pažįstama? 

Aš pats nebuvau dalyvavęs, tik žinojau, kad tokie dalykai vyksta, o be to, anksčiau būta skulptorių simpoziumų Panevėžyje. Kažką panašaus bandė daryti Juknaičiuose. Idėja kurti Klaipėdoje skulptūrų parką mums labai patiko. Mane pakvietė atvažiuoti, susitikome su Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininku Alfonsu Žaliu, aptarėme ką daryti. 

Koks buvo įspūdis susitikus su A. Žaliu pirmą kartą? 

Geras. Aiškiai supratau, jog labai norima, jog pirmas simpoziumas įvyktų, kad tai ne vienadienis reikalas, o ilgam. Nors kai kam tai kėlė nerimą. Tuometiniai dailininkų sąjungos vadovai Jonas Kuzminskis ir Konstantinas Bogdanas pažadėjo, kad kiekvienam dalyviui bus paskirta pašalpa – po 300 rublių. Tai buvo didžiausia pašalpa tuo metu. O ir miestas rasdavo būdų, kaip įsigyti vieną ar kitą skulptūrą, apiformindavo pirkimą, o pinigus visi po lygiai pasidalindavome. 
Mus apgyvendindavo, maitindavo, be to, mūsų šeimos galėjo gyventi kartu, o tai buvo stipri motyvacija. 
Prisimenu, vyksta paskutinis posėdis prieš pirmąjį simpoziumą 1977 m. A. Žalio kabinete. Sukviesti visi, kas už ką atsakingi, kas techniką suvežti, kas akmenį, kas tiekti maistą. Drauge posėdžiuose dalyvaudavo ir Klaipėdos skulptoriai – V.Skirgailaitė, A. Bosas, R. Midvikis. A. Žalys sako maitinimo vadui: dirbs 15 skulptorių, 5 meistrai, reikia pamaitinti. Jam atsako: Smiltynėje yra tik šašlykinė, nieko daugiau, kiek dienų skulptoriai valgys tuos šašlykus? Todėl reikia ieškoti kitos vietos, negi mes vešim iš Klaipėdos restorano tris kartus per dieną valgyti dvidešimčiai žmonių? O A. Žalys atsako: O, nebloga mintis, netgi puiki, taip ir padarykite. Įsivaizduojate, kokia buvo maitinimo vado reakcija…
Pirmieji simpoziumai vyko absoliučiai be eskizų atrankos. Tai nebuvo užsakymai. Į pirmąjį simpoziumą atvažiavome su savo kūrybinėmis idėjomis, rinkomės akmenį, kiekvienas žinojome, ką norime padaryti. Eskizų niekam nerodėme. Nei 1-ame, nei 2-ame, nei 3-ame simpoziumuose, o vėliau taip – reikėjo eskizus parodyti komisijai, nes atsirado darbų, kurie kai kam pasirodė pernelyg modernūs. 

Jūsų skulptūra „Bangų šešėliai“ (1984) tematiškai, kaip figūrinė kompozicija atpažįstama ir vėlesniuose darbuose, ir dabartinėje parodoje „Herkaus galerijoje“ mažosios plastikos darbas „Jungtis“ yra panašios kompozicijos. Ar Klaipėdos parke stovintis darbas buvo pirmas tokio pobūdžio? Ar šią kompozicinę temą, kurią plėtojote savo kūryboje ir vėliau, atradote būtent Smiltynės simpoziume? 

Taip, būtent tada ir gimė ši idėja. Žmogaus ir šešėlio santykis. Parodinį darbelį buvau prieš tai padaręs, bet tai buvo vienas žmogus ir vienas jo šešėlis. Besiruošdamas į simpoziumą Klaipėdoje, pradėjau galvoti apie bangą, – risdamasi į krantą ji ilgėja. Žmogus jaunystėje būna galingas, bet jo gyvenimo, darbų šešėlis trumpas, o pabaigoje – šešėlis ilgas, veido bruožai aiškūs, bet pats žmogus susitraukęs. Bangos-šešėlio ir žmogaus gyvenimo temą vysčiau toliau. Sukūriau skulptūrą Vilniaus psichiatrijos ligoninei, kur pasveikęs žmogus atsiskiria nuo jį persekiojančios ligos-šešėlio.
Figūros-šešėlio įvaizdis vyrauja mano kūryboje. Pradinis jo vystymo etapas – Klaipėdos skulptūrų parko simpoziumai. 
Kita mano kūrybos ryški tema – narstiniai. Iš metalo, medžio, granito (pvz., granitinis narstinys „Angelams sargams“). Tai konstruktyvioji mano kūrybos kryptis. 

O Antano Mončio narstiniai ar kalbasi su Jūsų narstiniais? 

Mūsų abiejų narstiniai kilę iš piemenukų dėlionių. Mončys narstė vienaip, aš kitaip. Mano darbai mažiau nutolę nuo piemenukų narstinių nei Mončio. Kelias konstrukcijos detales išimu ir lieka medžio krūvelė.

Trečia mano darbo kryptis – skulptūriniai portretai. Manau, man gerai pavyko, pvz., L. Stuokos-Gucevičiaus, generolo J. Černiaus paminklai Kupiškyje. 

Kokias medžiagas mėgstate? 

Aš dirbu su visom medžiagom, bet labiausiai man prie širdies – marmuras ir granitas, nors ir medis man patinka. Mažiausiai myliu bronzą, nes tai išdavikiška medžiaga, – to paties daikto gali pasidaryti daug kopijų. 

Klaipėdos Skulptūrų parke yra dar du Jūsų darbai: „Pakrantė“ (1977) ir „Dviese“ (1979). Kokia jų atsiradimo istorija? 

„Pakrantė“ atsirado netikėtai. Vaikščiojau palei jūrą, žiūrėjau į ją, ir kilo idėja – Pakrantė laukia išėjusių į jūrą. 
„Dviese“ temą jau buvau plėtojęs nedideliuose parodiniuose darbuose. Tai dviejų žmonių santykis. Pavadinimas atsirado dirbant. Perskėliau vieną akmenį ir viduje atsivėrė dvi kitõs spalvos juostos, iškaliau dvi figūras. Tos juostos eina ir per vieną figūrą, ir per kitą. Kai pamačiau akmens vidų, supratau koks bus pavadinimas – „Dviese“. Kartais pavadinimas ilgokai neateina. 

Labai gražiai skulptūra „Dviese“ leidžiasi fotografuojama parke. Fotografo Roberto Gabrio yra įdomi nuotrauka žiemos metu. Ir Jūsų meno albume yra puikių parko nuotraukų. 
Net iš nuotraukų pajunti ypatingą parko atmosferą. Kai atvažiavote į pirmą simpoziumą Klaipėdoje 1977 m., kokį vaizdą pamatėte buvusių Miesto kapinių ir būsimo Skulptūrų parko vietoje? 

Vienoj pusėj nuo centrinio tako buvo apželdinta veja, o kitoj, palei Trilapio gatvę, dar buvo išlikusių kapų su tvorelėmis ir kryžiais, o 1984 m. kapų jau nebebuvo. 

Ar susidūrėte su konfliktu skulptorių tarpe, kad nestatyti darbų kapinių vietoje? 
 
Jokio konflikto mes, atvažiavusieji, nepajutome. Pasirinkome skulptūroms vietas, o architektas patarė, kuriai skulptūrai kuri vieta geresnė ir kaip jos dera tarpusavyje.Vėliau kasmet vykdavo derybos ir diskusijos, kur gali būti statomos naujos skulptūros, nes darbų gausėjo ir pamažu skulptūrų parko erdvė plėtėsi. Kad tai buvusių kapinių teritorija žinojo visi simpoziumų dalyviai ir nepamenu ypatingų ginčų, nes pagrindinis skulptūrų parko sukūrimo tikslas ir buvo sutvarkyti iškeliamų kapinių teritoriją. Visi ginčai ir diskusijos kilo vėliau, kai atsirado norinčių iš esmės keisti parko statusą ir savo supratimu pereksponuoti pastatytus kūrinius, kartu siekiant sunaikinti tai, ką skulptoriai sukūrė. 

Kokia atmosfera tvyrodavo darbo aikštelėje Smiltynėje? Ar patardavo vienas kitam skulptoriai? 

Aikštelėje būdavo pora kompresorių, todėl ir pora kompresoriaus mašinistų, taip pat pora meistrų, kurie padėjo skulptoriams kalti akmenį. Ir, žinoma, būrelis skulptorių. Skirtinga buvo visų patirtis. Tai buvo savotiška mokykla jaunesniems skulptoriams. 
Skeptikai biurokratai žiūrėjo ir sakė, kad tik įrankius sugadinsime ir nieko doro iš to nebus. Bet praėjo keturios savaitės ir atsirado 14 skulptūrų. Visi skulptoriai darbus padarė, visi darbai buvo pastatyti. Autoriai tikėjo tuo, ką darė. 
Iš pradžių klaipėdiečiai skulptoriai atvažiuodavo į Smiltynę, pabūdavo porą valandų ir vėl dingsta. Sukviečiau visus ir sakau: „Brangieji, jeigu jūs prie akmens nesėdėsite, nemiegosite ir nemąstysite, nieko nebus“. Dirbdavome nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Bet nebuvo ir taip, kad po darbo nepavakarotume, eilių neskaitytume. Gražina Martinaitienė dalyvavo pirmajame simpoziume, kaip menotyrininkė, ir Marcelijus Martinaitis drauge. Iš Klaipėdos atvažiuodavo menininkų, vakare lauželį susikurdavome, ir alaus mums atveždavo. Turėjome išsikėlę simpoziumo vėliavą, kurią kažkas vis pavogdavo...
 
Simpoziumai tęsdavosi nuo mėnesio iki dviejų. Skulptūrų atidarymai vykdavo su orkestrais. Skulptoriai gaudavo dovanų po laikrodį „Raketa“ su išgraviruotais inicialais. Vėliau galėdavome pasirinkti dovaną, nebebuvo šventa lygiava. Aš 1984 m. gavau dovanų paskyrą priekabai „Zubrionok“. Visi juokėsi, kad tokios dovanos paprašiau, bet man jos labai reikėjo. Skulptoriui priekaba – būtinybė.
 

Kodėl daugiau nebedalyvavote simpoziumuose? Pvz., Mindaugas Navakas net 7 kartus buvo, klaipėdietis Stasys Mišeikis irgi, kiti po penkis ir pan. 

1984–87 m. man buvo intensyvus kūrybinis laikotarpis – vienu metu dariau tris didelius darbus. Vėliau mane išrinko Dailininkų sąjungos valdybos sekretoriumi, vėliau fondo direktoriumi. Nuo 1992 m. šešerius metus dirbau vien kūrybinį darbą. 1998–2008 m. buvau Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininku. Kiekvieną minutę gaudydavau nueiti į studiją. Nebuvo taip, kad nekurčiau. 

Koks Jums atrodo Skulptūrų parkas šiandien? Kaip įsivaizduojate mūsų parko gyvavimą? 

Dėl priežiūros nematau problemų. Vienu metu kilo vajus, kad reikia viską performuoti. Sakiau, kad niekas nuo to nepasikeis. Darbai jau įaugę toje erdvėje. 
Matau Klaipėdos parko pristatymo problemą. Turi atsirasti leidinių, kad jis taptų plačiai žinomas. 
Rumunijoje, kur panašiai simpoziumų metu sukurta meno erdvė, buvau pritrenktas, – vienu metu po parką vaikšto apie 200 žmonių, žiūri skulptūras. 
Bulgarijoje, Burge visi sukurti simpoziumuose darbai eksponuojami parke. Ten irgi daugybė lankančių, besidominčių žmonių. Bet ir informacijos, leidinių buvo daug. Įeinant į parką galėjai nusipirkti katalogų. Taip atsiranda trauka. O Klaipėdos parkas tarsi kelias tarp stoties ir miesto. Reikia siekti, kad žmogus specialiai ateitų į parką, kuris taptų centru, o ne vieta pereiti. 
Klaipėda tikrai turi išskirtinį parką miesto centre. Pvz., skulptūros parkas „Vilnoja“ yra privati teritorija poilsiui, Europos skulptūrų parkas irgi privatus, yra bilietai, komercija. Nenorėčiau, kad atsirastų statiniai su bilietų kasomis Klaipėdoje. Pirminė idėja buvo tokia: parkas – visiems atvira nuolatinė skulptūrų ekspozicija. 

Kaip pristatytumėte turistui, svečiui Klaipėdos Skulptūrų parką, kad jis suprastų, jog tai unikali vieta mūsų mieste, kurią būtina aplankyti? 

Visų pirma, tai neabejotinai geriausia skulptūrinės plastikos ekspozicija Lietuvoje. Visi skulptoriai, kurie dalyvavo simpoziumuose, buvo gerai žinomi vienos ar kitos vaizduojamosios dailės srities atstovai. Reiktų suskaičiuoti, kiek įvairių premijų laureatų darbų yra šiame parke. Manau, nemažai susidarytų. 61 autorius, skirtingų kartų. Lietuvos aštuntojo‑devintojo dešimtmečio skulptūros mokykla. Prie mūsų prisijungė ir profesoriai – Juozas Kėdainis, Bronius Vyšniauskas, ko iš pradžių net nebuvo tikimasi. 
Geras leidinys apie parką turėtų didelę prasmę. Šiandien giriamasi ne tokiomis puikiomis ekspozicijomis, o Jūsų parke šedevrų yra daug. Reikia tik surinkti medžiagą ir išleisti leidinį. 

Kaip jums atrodo šios teritorijos vientisumo idėja? Kapinės, kur ilsisi XIX a.–XX a. pirmos pusės žmonės, kūrę Klaipėdos tapatybę: pirkliai, kultūros, politikos žmonės, kiti miestiečiai..., ir modernios skulptūros galerija po atviru dangumi. Ar Jums nesikerta šios dvi plotmės? 

Man ne. Pas mus kartais norima būti šventesniais už popiežių. Paveldas turi būti toks ir ne kitoks... Pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, kur dera įvairiausi dalykai. Tik reikia stengtis, kad viskas derėtų. Pvz., Florencijoje, vienoje aikštėje stovi koks 100 įvairių laikotarpių skulptūrų: ir modernas, ir A. Kalderis, ir A. Džakometis, ir Mykolas Angelas. Ir jie nesipeša. 
Taip ir čia. Susiklostė, kad buvo kapinės, vėliau skulptūrų parkas. Kodėl nepagalvoti ir galima būtų tinkamai įamžinti tas asmenybes, kurios ten ilsisi, juk dar yra daug gražios vietos. 

Ką palinkėtumėte Klaipėdai prieš ją palikdamas su prikrauta skulptūrų priekaba, deja, jau ne „Zubrionok“,  2009 m. gruodžio 3-iosios dienos popietę? 

Linkiu Klaipėdiečiams kuo geriausios kloties ir stiprybės,tegu ateinantys metai atneša dvasios pusiausvyrą, o menas ir kūryba tampa Jums kasdienine būtinybe. 

Ačiū už pokalbį. Perteikėte anų laikų dvasią. Sveikatos ir dar ko nors netikėtai mielo ir kalėdiško. Ramybės.