Interviu su Vladu Vildžiūnu

Skulptorius V. Vildžiūnas savo namuose prie stalo, kur rinkdavosi modernistai. S. Simanaitienės nuotr. Skulptorius V. Vildžiūnas savo namuose prie stalo, kur rinkdavosi modernistai. S. Simanaitienės nuotr.

Abstrakčios formos dvasingumo galimybės

Svečiuose pas skulptorių Vladą Vildžiūną Vilniuje, Jeruzalėje. Kalbamės apie Klaipėdos Skulptūrų parką, Smiltynės granito simpoziumus ir meną. 2011 04 01 

Interviu publikuotas dienraščio „Klaipėda“kultūros priede „Durys“,2011 06 30 >> 

Vladas Vildžiūnas: Manau, kad praeities paveldo pagerbimo ženklai Klaipėdos Skulptūrų parke turėjo išlikti. Reikėjo palikti dar išlikusius paminklus iš Senųjų kapinių ir rasti vietos pagerbimo ženklams. Mano skulptūra „Eche homo“ skirta sunaikintoms kapinėms atminti. Skulptorius Mindaugas Navakas viename savo straipsnyje „Eche homo“ pavadino Kristaus galvos studija. (S. Simanaitienės pastaba: išvertus iš lotynų kalbos reiškia „štai žmogus“, ištrauka iš Jono Evangelijos; šiuos žodžius ištaria Poncijus Pilotas miniai, rodydamas į nuplaktą Jėzų)
Tuo metu mane jau domino abstrakčios formos dvasingumo galimybės. Iškaltos M. K. Čiurlionio, L. Stuokos-Gucevičiaus paminklinės skulptūros jau buvo abstrakčios savo kalbos ieškojimas. Žymi amerikiečių tapytoja Džiordžia Okyf (Georgia OʼKeeffe) rašė, kad tapyba yra gera, jeigu ji gera abstrakčiąja prasme. Ją vadinu abstraktaus suvokimo mokytoja.
Kai kūrėsi Skulptūrų parkas Klaipėdoje buvau skulptūros sekcijos pirmininkas, todėl dažnai atvažiuodavau į simpoziumus pasižiūrėti. Priklausiau komisijai, kuri rinko darbus. Skulptorė Ksenija Jaroševaitė juokavo, kad aš atrinkinėdavau, tarsi žaisdamas šachmatais: tas geras, tas abejotinas ir panašiai. Man svarbiausia buvo meniškumo kriterijus ir aš naudojausi savo valdžia, atrinkdamas darbus. Man gelbėjo faktas, kad į sekcijos pirmininkus įkliuvau padaręs M. K. Čiurlionio skulptūrą Druskininkuose (1975 m.). Tai gi, buvau jau pripažintas valdžios, 1976 m. apdovanotas valstybine premija.

Sondra Simanaitienė: Galima sakyti, kad M. K. Čiurlionis – Jūsų globėjas.

V. V.: (Juokiasi). Prisimenu, akmenskaldžiai M. Navako skulptūros „Rustika“ jau atskirus akmenis buvo išsidalinę. Aš bėgau pas tuometinę Klaipėdos valdžią, Alfonsą Žalį ir kaip mokėjau, griežtai sakiau: nedarykite nusikaltimo, tai modernus darbas. Nustebau, kad tada Alfonsas Žalys įsiklausė į mano prašymą neardyti „Rustikos“. Jis buvo geranoriškas menams, todėl, manau, skulptūrą ir pavyko išgelbėti.

S. Simanaitienė: Ar gerai, kad „Rustiką“ paliko Smiltynėje simpoziumų aikštelėje?

V. V.: Gal ir gerai. Jis per didelis parkui. Aišku, liūdna, kad parkas buvo įsteigtas vietoj kapinių. Bet darbai parkui buvo kuriami nedidukai, taip buvo atsižvelgta į tos vietos paskirtį. Kapinėse buvo antkapiai, o dabar maži skulptūros darbai.
M. Navakas kūrė skulptūras ir parkui, ir tai vietai, kur kalė – Smiltynės erdvei. Didžiosios jo skulptūros ten ir liko: „Kolona ir sija“, „Trijų dalių“. Manau, kad M. Navako „Rustika“ yra vienas reikšmingiausių darbų, iškaltų Smiltynės simpoziumuose.
O Smiltynėje likusi ekspozicija turėtų būti vertinama kaip Skulptūrų parko dalis.

S. S.: Ar būtų prasminga Smiltynės simpoziumų vietą atgaivinti kultūriškai?

V. V.: Manau, kad taip. Gal net kurti toliau Smiltynės Skulptūrų parką. Kurti Smiltynėje ir ten statyti, bet, aišku, reiktų suderinti su Nacionalinio parko nuostatomis.

S. S.: Žinau, kad Klaipėdos parke esanti Jūsų skulptūra „Ecce homo“ turi seserų.

V. V.: Taip. 1972 m. Vengrijoje simpoziume padariau pirmą „Ecce homo“, vieno metro dydžio. Iškaliau iš marmuro 1977 m. nedidelę (43 cm) „Ecce homo“ skulptūrą išliejau iš bronzos Amerikoje, kuri iškeliavo į Liudvigo muziejų Kiolne. O Klaipėdos Skulptūrų parke – „Ecce homo“ jau 2 metrų dydžio, didžiausia. Ją iškalė akmens meistras Staselis pagal gipsinį modelį 1983 m. Smiltynės simpoziume. Vėliau dar vieną tokią skulptūrėlę 15 cm aukščio išliejau Vilniuje, savo dirbtuvėse Jeruzalėje, kur su draugais pasistatėme liejyklą. Viso yra keturios „Ecce homo“ skirtingų medžiagų ir dydžių skulptūros.

S. S.: Ar galima kalbėti apie žymiosios skulptorių modernistų šešiukės, kuriai priklausėte Jūs, K. Jaroševaitė, V. Urbanavičius, M. Navakas, S. Kuzma, P. Mazūras, darbuose esantį vienijantį abstraktumo lygmenį? Beje, laimei, visi minėti skulptoriai dalyvavo Klaipėdos Smiltynės simpoziumuose ir jų darbai puošia Skulptūrų parką.

V. V.: Manau, tai savaime atsitiko. Laikas diktavo grupės gimimą. 1984 m. surengėme pirmąją mažosios plastikos parodą.

S. S.: Knygoje „Skulptūra 1975–1990“ rašoma, kad ta įsimintina paroda išsamiai pristatė kiekvieno dalyvio skulptūras ir piešinius, buvo išspausdintas net gi parodos plakatas ir katalogas. Cituoju: „Taip parengta paroda tuometinio visuotinio atsainumo kontekste stebino, džiugino ir kėlė permainų viltis. V. Vildžiūno pastangomis surengta paroda apibendrino diskusijas apie Lietuvos meninę realybę bei jos ateitį, bene dešimtį metų vykusias Vildžiūnų namuose Vilniaus Jeruzalėje.“ (27–28 psl.). Jūs buvote autoritetas jauniesiems.

V. V.: Aš buvau vyresnis. Mūsų namuose rinkdavomės prie šio stalo ir daug kalbėdavomės. Skulptūrų sodas Jeruzalėje irgi nuo skulptorių šešiukės prasidėjo. Kai 1972 m. sugrįžau iš simpoziumo Vengrijoje, įvyko konfliktas su valdžia, nes buvau pradėjęs kurti „Lietuvišką baladę“ iš vario. Kai grįžau, vario nebedavė. Varį naudodavo karinėje pramonėje ir išimties tvarka skirdavo Dailės kombinatui, menininkams. Po konflikto ir pradėjome kurti Skulptūrų sodą Jeruzalėje. Nors mintis kurti sodą buvo jau žymiai anksčiau. Miesto landšaftininkai skirstydavo leidimus daržams Jeruzalėje, architektai pasiūlė man organizuotis ir prašyti kelis daržų plotus skirti skulptoriams. Pradėjau žygius į dailininkų sąjungą, mus palaikė. Dailės fondas atsargiai žiūrėjo, bet jei leidžia dailininkų sąjunga, tai ir jie pasirašė. Vėliau dailininkų sąjungos pirmininkas gavo pastabų už parodytą entuziazmą.

S. S.: Juk buvote ne kartą kritikuotas už meninę veiklą, prieštaraujančią tarybinei ideologijai.

V. V.: (Juokiasi) Už elgesį nesuderinamą su tarybinio studento vardu buvau pašalintas iš Dailės instituto prieš pat diplominio gynimą, drauge su skulptoriumi Alfonsu Ambraziūnu.
Bet po poros metų parašiau pareiškimą, panašų į ultimatumą, kurį reikėjo sušvelninti, ir buvau priimtas atgal. Apgyniau diplominį darbą. Bandžiau įsidarbinti. Mes su Ambraziūnu sprendėme, kur ir kuo dirbti. Nutarėme susikurti įdomesnę biografiją – bandėme įsidarbinti šungaudžiais, bet nepavyko. Aš įsidarbinau dizaineriu Skaičiavimo mašinų gamykloje. Gerai sutariau su inžinieriais. Pradirbau 4 metus. Turėjau laisvą grafiką, bet darbus padarydavau.
Kai steigėsi M. K. Čiurlionio meno mokykla, mane ir Ambraziūną priėmė mokytojauti. Su vaikais dirbti sekėsi, bandėme įvairias medžiagas. Jokios pedagogikos netaikiau. Įrankiai, medžiaga ir darykite ką norite – laisvė. Vaikai ir per pertraukas dirbo, tik pirštus reikėjo saugoti. Prisimenu, keitė mokyklos stogą, tai vaikai iš senų skardų kaldavo bareljefus. Irgi apie 4 metus pradirbau mokykloje. Prasidėjo Sąjūdis. Dailės instituto studentai parašė peticiją, kad mane pakviestų dirbti į Dailės institutą, vadovauti skulptūros katedrai.

S. S.: Ar turite savo kūrybos sekėjų, mokinių?

V. V.: Niekada nesiekiau to. Neturėjau pretenzijų sukurti savo mokyklą. Kurdamas Skulptūrų sodą Vilniaus Jeruzalėje, norėjau, kad jauni kūrėjai turėtų minimalias sąlygas darbui ir visiškai jais pasitikėjau. Laisvė. Mūsų Jeruzalės menininkų grupė susirinko pagal pasaulėžiūrą.

S. S.: O kokia pasaulėžiūra Jus suvienijo?

V. V.: Atspirties taškas: Menas – šventas dalykas. Nedaryti chaltūrų, partinių galvų, atsiriboti nuo politikos. Niekas iš mūsų šešiukės, kurią išvardijome pokalbio pradžioje, nedirbo sovietinei ideologijai. Tai, manau, buvo sąjūdžio pradžia. Čia, kur sėdime – mūsų virtuvėje. Filosofas Juozas Girnius, „Aidų“, leistų Jungtinėse Amerikos valstybėse, redaktorius dėdavo į kiekvieną žurnalo numerį menininko iš Lietuvos darbus. Aš siųsdavau mūsų grupės narių darbų nuotraukas. O jis parašė, kad aš jau tikrai turiu savo mokyklą. Man tai buvo siurprizas, nes neturėjau tokių pretenzijų.

S. S.: Grįžkime prie šiandieninio Klaipėdos Skulptūrų parko. Kaip Jums atrodo, ar galima sužalotą Ksenijos Jaroševaitės skulptūrą „Dvi puokštės“ eksponuoti parke nerestauruotą, be bronzinių rankų, laikančių puokštes? Gal toks netikėtas eksponavimas pažymėtų istorinio virsmo tašką, primintų dešimto dešimtmečio pradžioje vyravusias smurto akcijas prieš meną? Šį pasiūlymą išsakė pati skulptorė.

V. V.: Manau, kad Ksenija teisi. Būtų labai įdomu matyti parke nerestauruotą skulptūrą, kuri bylotų socialinę potekstę ir skatintų domėtis, kodėl taip yra.

S. S.: Kokia Jūsų nuomonė dar apie vieną skulptūrą, mano galva, nepelnytai išprašytą iš savo vietos – Algirdo Boso „Martyną Mažvydą“. Ji buvo iškalta 1980 m.. Tuometinis miesto kultūros elitas nepriėmė M. Mažvydo interpretacijos ir ji buvo perkelta į parko gilumą?

V. V.: Man atrodo, kad tai vienas iš geriausių darbų parke ir galėtų grįžti į savo vietą, kur buvo pradžioje pastatytas, netoli M. Mažvydo alėjos, prie įėjimo į parką. Manau, kad A. Boso darbas ten labai tiktų.

S. S.: Galvojant apie Skulptūrų parko ateities viziją, kaip Jums atrodo, ar Klaipėdos Skulptūrų parkas galėtų tapti istoriniu parku, kuriame šalia modernios skulptūros galerijos, rastume žmonių, gyvenusių Klaipėdoje XIX a. – XX a. pradžioje, istorijas? Gal esate matę pasaulyje istorinių parkų? Kokie jie?

V. V.: Specialiai istorijos nesukursi, ji jau yra. Buvusios kapinės sunaikintos, istorinis vandalizmo faktas įvykęs. Įvardinant ir tinkamai pagerbiant čia palaidotus žmones bent iš dalies būtų atsiprašyta už istorinius nusikaltimus.