Istoriniai memorialiniai paminklai Skulptūrų parke

Skulptūrų parko teritorija yra istorinės atminties saugykla. 
Šiuo metu Skulptūrų parke yra šie istoriniai memorialiniai paminklai

1. 2002 m. liepos 31 d. yra atstatytas dosniausio Klaipėdos mecenato Juliaus Liudviko Vynerio (Wiener) graikiško stiliaus paminklas. J. L. Vyneris (1795–1862) palaidotas Senosiose miesto kapinėse (plačiau apieJ. L. Vynerį skaityti skyrelyje „Senųjų miesto kapinių istorija“).

2. Paminklas 1923 m. sukilėliams atminti. 1923 m. sausio 15-osios d. sukilime, kurį organizavo Lietuvos valdžia, norėdama prie Lietuvos prijungti Klaipėdą (Klaipėda nuo 1919 m. priklausė Prancūzijai), žuvo 12 lietuvių sukilėlių: du karininkai, šeši kareiviai ir keturi šauliai, 2 prancūzai, 1 vokiečių žandaras. 
1925 m. Seimelio bei Direktorijos pirmininko M. Reizgio rūpesčiu buvo pastatytas paminklas Klaipėdos sukilėliams, žuvusiems 1923 m. Jo autorius – Klaipėdos dailininkas, Paryžiaus meno akademijos auklėtinis Adomas Brakas (1952 m. nukankintas Stalino lageryje). Skulptorius obelisku pavertė granitinį Vokietijos ir Rusijos sienos ženklą, ilgus metus stovėjusį prie pat jūros tarp Nemirsetos ir Palangos, ir iškaldino jame užrašą „Už laisvę žuvusiems 1923 m.“. 
Remiantis J. Tatorio mokslinių tyrimų studija „1923 m. sukilėlių paminklas Klaipėdoje“ (1997 m.), buvo nustatytos žuvusiųjų pavardės ir iškaltos akmeninėje lentoje, pridėtoje prie obelisko. Remiantis J. Tatoriu, galima teikti, jog 1923 m. sausio 20 d. Klaipėdos kapinėse, bendrame kape palaidoti trys šauliai: F. Lukšys, J. Pleštys, A. Ubavičius. Vasario 8 d. ten pat palaidotas nežinomas karys sukilėlis, o vasario 22 d. – savanoris sukilėlis, Amerikos lietuvis A. Martus. Apie 1926 m. A. Ubavičiaus palaikai buvo perkelti į Tirkšlius. Manoma, kad 1935 m., paminklo aikštelės gale, buvo palaidotas sukilimo dalyvis šaulys V. Šaulinskis (g. 1893 m.). 

3. 1938–1939 m. protestantų statyta kapinių koplyčia prie Liepų gatvėsdabar– Klaipėdos stačiatikių visų rusų šventųjų bažnyčia. Koplyčios bokštelis iš pradžių buvęs gotikinio stiliaus. Po koplyčios grindimis įrengtas pusrūsis – laikino šarvojimo vieta. Po karo, 1945 m., koplyčia buvo naudojama kaip grūdų sandėlis. Nuo 1947 m., suremontavus patalpas ir gotikinį bokštelį pakeitus provoslavišku kupolu, koplyčia atiduota stačiatikiams. Klaipėdos liuteronai šioje koplyčioje iki pat 1990 m. laikydavo pamaldas antroje dienos pusėje, po pravoslavų pamaldų. Po 1990 m. liuteronai gavo naujas patalpas prie Jono kalnelio. 

4. 1975 m. įamžinta 1945 m. žuvusių rusų karių palaidojimo vieta (apie 700 rusų karių), – uždegta amžinoji ugnis (architektas P. Sadauskas), pastatyta maždaug devynių metrų kabančio kardo skulptūra. Ši vieta lig šiol išliko pavyzdingiausiai tvarkoma parko vieta, kuri anuomet tarsi nutiesė tiltą Skulptūrų parko įkūrimui. 
Šalia, 1980 m. atidengta skulptoriaus R. Dauginčio tarybinių karių grupinė kompozicija. Autorius yra minėjęs (monografijoje „Rimantas Daugintis“, 2007 m.), jog jam nebuvo leista nutolti nuo tarybinio kario tuometinio vaizdavimo kanono. Klaipėdos Skulptūrų parke yra dar dvi R. Dauginčio skulptūros, atskleidžiančios jo tikrąsias kūrybines inspiracijas, t.y. „Barnabas išeina į jūrą“ 1977 m. ir ,,Naktigonė“ 1982 m. 

5. 1992 m. Klaipėdos krašto išeivių draugija „Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise“pastatė parke paminklą Klaipėdos miesto piliečių, palaidotų iki 1944 m. rudens, atminimui. Paminklinis akmuo stovi prie centrinės parko aikštelės. 

6. 2003 m. pastatytas paminklas „Linkuvos“ laivo dingimui atminti; Skulptoriaus G. Jonkaus ir architekto V. Mazurkevičiaus sukurtas paminklas skirtas įamžinti dingusią„Linkuvos“ laivo įgulą (18 įgulos narių) ir visų negrįžusių iš jūros atminimą. 2000 metų birželio 21-ąją 7 val. 45 min. Lietuvos laiku gautas paskutinis pranešimas iš transportinio refrižeratoriaus „Linkuva“, patekusio į du kartus už „Anatolijų“ stipresnį uraganą „Carlota“Ramiajame vandenyne prie Meksikos krantų.
 7. 2015 m. balandžio 18 d. Skulptūrų parke atidengtas armėnų architektūros religinis paminklaschačkaras, skirtas šios tautos genocido šimtmečiui paminėti (1915–1923 m. per Turkijos vyriausybės vykdytas smurto akcijas žuvo daugiau kaip milijonas armėnų). Šis meno kūrinys – tai Klaipėdos armėnų bendruomenės VAN dovana savajam miestui.Chačkaras yra akmens stela, turinti savitus ornamentus. Paprastai jis gaminamas iš vulkaninio bazalto arba tufo. Svarbiausi chačkaro elementai – apačioje yra saulė, centrinėje dalyje – kryžius. Armėnams chačkaras yra Kristaus prisikėlimo, jo pergalės prieš mirtį simbolis. Klaipėdietiškas chačkaras pagamintas pačioje Armėnijoje. Jį iš bazalto padarė armėnų skulptorius Mushegh Tatoyan, tradiciškai tarp ornamentų užrašęs savo vardą, kurį galima perskaityti. Tai – savotiškas slaptažodis. Bendras stelos ir postamento aukštis – 2,8 m.Klaipėdoje chačkaro pastatymu, vietos parinkimu rūpinosi architektas Adomas Skiezgelas. Armėnų bendruomenės nariai priėmė jo siūlymą, kad klaipėdietiškasis chačkaras nebūtų visai tradicinis. Kitoje jo pusėje, kuri paprastai būna tuščia, yra pavaizduotas lietuviškas kryžius. 
8. XIX a. pradžioje, karo su Napoleono metu, pastatytas gynybinis šansas (kalvelė prie krepšinio aikštelės parke). 

Skaitytojui pateikiame istoriko Laisvūno Kavaliausko parengtą pranešimą apie šį seniausią istorinį objektą parke: 
XIX a. pradžioje 1811 m. tai buvo miesto išorinis gynybinis ruožas, vėliau ši teritorija įvardijama kaip Parko gatvės sodas, nuo 1820 metų – tai buvo Klaipėdos miesto kapinių prieigos, kurios buvo plečiamos iki 1931 m. Kapinių riba priartėjo prie kalvos iš rytų pusės. Tačiau Kultūros vertybių registre istorinių kapinių teritorija yra didesnė ir apima teritoriją iki Donelaičio gatvės, kadangi šis žemės plotas priglaudė įvairių tautybių žmonių kūnus dramatiškų XX a. įvykių verpete (prieš metus vykdant elektros trasos kasimo darbus čia buvo aptikti pavieniai žmonių kaulų fragmentai).
Deja, bandant nustatyti prieš mus esančios kalvos su rūsiu kilmę ir istoriją, šiandien turime daugiau klausimų, negu atsakymų. 
Vienintelis istorinis šaltinis, kurio dėka galime įvardinti pirminę kalvos paskirtį yra Johano Zembrickio Klaipėdos istorija, kur rašoma: „Tuoj pat pradėtiems įtvirtinimų statybos darbams vadovavo prūsų artilerijos majoras von Fiebigas, majoras von Marckoffas ir inžinierius kapitonas von Biebersteinas, prižiūrint prancūzų inžinieriui generolui Campredonui. Aplink Naujamiestį ir Vilhelmo miestą buvo įrengti šeši šancai su grioviais, iš kurių šiandien telikusi pavėsine karūnuota kalva viename Parko gatvės sode ir apleistas griovys prie Šaulių sodo. Seni šansai prie Locų bokšto buvo pertvarkyti į keturiomis dvylikos svarų patrankomis apginkluotą bateriją, nauji šancai prie švyturio apjuosti grioviais ir statinių tvoromis, nauja baterija pastatyta Kuršių nerijos gale. dar planuota miestą apjuosti aštria statinių tvora ir nugriauti kai kuriuos pastatus; tačiau to neįvyko, nes rugsėjo mėn. karalius nurodė jokių naujų įtvirtinimų mieste nestatyti (J. Zembrickio „Klaipėdos istorija, I tomas, 240 psl). 
Taigi, turime faktą, kad šioje vietoje buvo įrengtas fortifikacinis objektas-šansas, kurį sudarė griovys, apsauginis pylimas ir terasa pabūklams sustatyti. Vėliau ant pylimo kalvos buvo įrengta pavėsinė. 
Šiandien matome, kad kalvoje įrengtas rūsys ir Klaipėdiečiai skirtingai įvardina jo paskirtį: vieni priskiria rūsį fortifikaciniam įrenginiui, kiti sako, kad tai rūsys-ledainė, dar girdėjau versiją, kad čia buvo vyno rūsys. Kai kas teigia, kad II Pasaulinio karo metu čia buvo įrengta zenitinio pabūklo aikštelė. 
Klaipėdietis fotografas Liudas Dambrauskas, atvykęs į Klaipėdą tuoj po karo, papasakojo, kad 1946 m. rūsyje jis matė du metalinius karstus su balzamuotais kūnais. Kapinių rytinėje dalyje ir prie centrinio tako jis matė maždaug 20 minosvaidžių aikštelių, įrengtų vokiečių kariams nukasus kapinių terasų šlaitus, didelis kiekis minosvaidžių sviedinių po karo buvo sandėliuojami ties „Karoso namo pietiniu fasadu.