Senųjų miesto kapinių istorija

          1820 m. sausio 7 d. buvo įšventintos visų krikščioniškų konfesijų miesto kapinės prie Trilapio ir Liepų gatvių. 
          Jau 1762 metų miesto plane prie Liepų ir Trilapio gatvių randame pažymėtas nedideles kapinaites. Kaip mini šaltiniai, per Septynerių metų karą čia buvo laidojami rusų kareiviai. Dar 1803 m. buvo minimos rusų kapinės“ (Sembritzki J. Geschichte..., psl. 259). Per Septynerių metų karą laidojo ne tik rusų kareivius, bet ir vokiečius belaisvius, kurie kartu su dezertyrais buvo saugomi pilyje. Ten nuo dėmėtosios šiltinės jie mirdavę šimtais, būdavo vežimais išvežami ir čia, užmiestyje laidojami. 
          Galima daryti prielaidą, kad šie kareivių palaidojimai davė pradžią vėlesnėms miesto kapinėms. 1796–1820 m. didžiosios miesto kapinės buvusios Krūmamiestyje, dabartinėje Naujo Sodo gatvėje (karalienės Luizės gimnazija, dabar Jaunimo centras). Šioje vietoje 1820 m. buvo užveistas pirmasis miesto sodas, o kapinės perkeltos į Liepų ir Trilapio g. Naujųjų kapinių vieta buvo drėgna, teko aplinkui iškasti griovius. 
          Iki 1820 m. miesto kapinių priežiūra ir tvarkymas buvo bažnyčių žinioje. Steigiant naujas kapines, jų priežiūrą pasiėmė miesto magistratas, paskirdamas specialų kapinių tvarkytoją, kuris vadinosi kapų inspektoriumi.  
          Tuoj po kapinių atidarymo miesto vadovybė kreipėsi į gyventojus, skatindama sodinti kapinėse levandą, daugiametę saulutę, bukmedį. Magistratas uždraudė kapinėse rūkyti, vedžioti šunis. Iš pradžių kapinės apsodintos tik gyvatvore, o vėliau aptvertos aukšta lentų tvora. Taip, miestiečių pastangų dėka, devyniolikto amžiaus pabaigoje šios miesto kapinės buvo tapusios rimtimi dvelkiančia, poetiška, pavėsinga, pavasarį lakštingalų, gegučių ir kitų giesmininkų mėgiama vieta. Tai buvo Klaipėdos pasididžiavimas, kurio galėjo pavydėti daug didesni miestai (Sembritzki J. Memel in neunzehnten ..., psl. 127)“.
 

Vaiko kapas Vaiko kapas
Kapo tvorelė Kapo tvorelė

          Jau 1856 m. minima, kad sklypas buvo beveik užlaidotas. Vyriausybė leido panaudoti senąją vietą antriniam laidojimui – piltos, kaip balastas laivais į Klaipėdą atgabentos, žemės. Kadangi senieji kapinių takai liko kaip buvę, kvartalų kraštus teko sutvirtinti atraminėmis sienutėmis, o kai kur sumūryti laiptukus. 
Miesto kapinėse buvo laidojami įvairių konfesijų žmonės: liuteronai, katalikai (turėjo savo kvartalą), anglikonai bei kitų tikybų žmonės, neturėję savų kapinių. XIX a. vid. čia išimties tvarka buvo palaidotas pirklys J. L. Vyneris (Wiener), nors žydai turėjo savo kapines. 
 

J. L. Vynerio kapas J. L. Vynerio kapas

          Po 1871 m., pasibaigus Prancūzijos-Prūsijos karui, kapinėse buvo laidojami belaisviai prancūzai, kasę Vilhelmo kanalą. 
          XIX a. pabaigoje kapines praplėtė. Sklypas, padidėjęs beveik trečdaliu, tapo netaisyklingas, panašus į L raidę. 
          Laikraštyje Vakarai“ (1937 m., lapkričio 1 d.) rašoma, kad kapinių prižiūrėtojas Hein nuo 1851 m. lapkričio mėn. 15 d. iki mirties 1885 m. balandžio 1 d. kapinėse palaidojo 11 519 žmonių. Ankstesnės kapinių knygos sudegė per didelį gaisrą mieste 1951 m. Po Hein mirties kapų inspektoriumi tapo Tiessen, kuris iki 1919 m. balandžio 1 d. palaidojo 11 412 žmonių. O nuo 1919 m. iki 1937 m. lapkričio 1 d. inspektorius p. Tillott palaidojo 5999 žmones. Taigi, Klaipėdoje per 86 metus (1851–1937 m.) miesto kapinėse palaidota 28 930 žmonių. 

Klaipėdos kapinės. 1934 m. Klaipėdos kapinės. 1934 m.

         1937 m. be miesto kapinių buvo dar dvejos kapinės – Vitėje ir Smeltėje, kuriomis rūpindavosi tas pats miesto kapinių inspektorius. Inspektoriai gyvendavo prie kapinių, nedideliame vieno aukšto mūriniame namelyje. (Šioje vietoje dabar stovi Klaipėdos savivaldybei priklausantis pastatas, kuriame sovietmečiu veikė šachmatų klubas, nuo 1996 m. jauki kavinė-vyninė Metų laikai“, 2007-aisiais pastatą nunioko gaisras. Pastatą rekonstruoti žadama 2010 m., jame įsikurs tautinių bendrijų kultūros centras). 
          1937 m. kapinių priežiūrai magistratas metams skirdavo 60 000 Lt. Kapinių tvarkymo darbus dirbo 7 magistrato samdyti darbininkai, be to, pačius kapus tvarkė dar 6 moterys. 
          Storose rudų lapų kapinių knygose buvo įrašoma palaidojimo data, kapinių kvartalo eilės ir vietos numeriai, pavardė ir palaidotojo profesija.
 

Senieji kapinių vartai 1937-1940 m. Senieji kapinių vartai 1937-1940 m.

          1945 m. Klaipėdą užėmė sovietų armija. 
          Rūta Paplauskienė, kuri 1945-aisiais buvusi penkiolikos,  prisiminė tokį vaizdą tuoj po karo: Miesto kapinės atrodė klaikiai: išdraskytos koplyčios, į mūro sienas atremti griaučiai, kuriems į rankas įstatyta šluota“. 
          Vėliau, iki pat Skulptūrų parko įkūrimo 1977 m., miesto kapinės kėlė prieštaringus jausmus. Senieji antkapiniai paminklai su vokiškais užrašais būdavo apverčiami ir užrašomos tik ką palaidotų žmonių pavardės, dažniausiai rusiškai. Iki pat kapinių uždarymo 1959 m. sausio mėn. lietuvius ir rusus laidodavo palei Trilapio gatvę, todėl čia išliko daugiausiai lankomų kauburėlių. 

Pradėti miesto kapinių iškėlimo darbai Pradėti miesto kapinių iškėlimo darbai

          Prieškarinė kapinių tvarka, harmonija, ramybė išnyko tarsi dūmas, neblaškomas vėjo. 
          Senosios koplyčios buvo susprogdintos dar 1947 m., o po 1977 m. išliko tik paminklas 1923 metų sukilėliams. Jį išgelbėjo tai, mano istorikas Vygantas Vareikis, jog 1923 m. lietuvių sukilimas buvo prieš vokiečius, ir po karo jis buvo įrašytas į respublikinės reikšmės saugomų paminklų sąrašą. 
          Rašytojas Romualdas Lankauskas, kurio tėvas yra palaidotas Miesto kapinėse, Skulptūrų parko įkūrimą kapinių teritorijoje ironiškai pavadino nepaprastos reikšmės kultūriniu įvykiu brežnevinėje epochoje“. 
          Dar 1981–1982 m., po penkių metų Skulptūrų parko įkūrimo vakarinėje dalyje, palei Trilapio gatvę, stovėjo senieji antkapiniai paminklai, kurie nors buvo apleisti, tačiau dar gerai matomi. Tai užfiksuota Dionyzo Varkalio ir Vytauto Tamošiūno nuotraukose. 

Antkapinis paminklas, aptvertas tvorele Antkapinis paminklas, aptvertas tvorele
Kapo kryžius. Puošybai panaudota sukta geležis Kapo kryžius. Puošybai panaudota sukta geležis

          Atėjo ir likusiųjų antkapių eilė, –  1983 m. balandžio ar gegužės mėn. buvo liepta likviduoti  visas metalo tvoreles, betono laiptelius ir sulyginti su žeme senųjų klaipėdiečių amžino atilsio pažymėtas vietas. Tiesa, ši teritorija jau buvo virtusi baisios netvarkos vieta: mėtėsi tušti degtinės buteliai, šiukšlės... Tvarka buvo pasiekta pabaigiant naikinti Miesto kapines, o ne sutvarkant apleistas kapavietes, nes kaip valdininkai atsakinėjo į rašytojo R. Lankausko prašymus įsikišti ir sustabdyti kapinių sunaikinimą, šios kapinės nėra Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše“ (J. Glemža, Kultūros ministro pavaduotojas, 1982.05.17).