Sondra Simana Patikrinimas

Skulptūrų parko dienoraštis
2009 m. balandžio 14 d. 

Patikrinimas 
     

      Į parką atėjau anksti. Nesimatė nei mamyčių su vežimėliais, nei aukštojo verslininko taiči pozoje prie akmeninės skulptūros „Viltis“, nei pensininko, atkakliai bėgančio nuo mirties parko takeliu. Kad taip pradėjus bėgioti rytais, nelaukiant žilo plauko ir insulto užtvankos kraujagyslių labirinte. Deja, nei sportinių batelių, nei nusiteikimo pabėgioti šeštą valandą ryto neturėjau. 
Parkas buvo tuščias kaip išplauta stiklinė. 
      Ketinau patikrinti faktą, apie kurį perskaičiau dienraštyje – naktį Skulptūrų parke vyksta nusikalstamo pasaulio orgijos. Taip parašė laikraščio vyriausias redaktorius, autoritetas, turbūt, stebėjęs orgijas per naktinio matymo žiūronus. 
      Eiti į parką naktį viena bijojau, todėl sulaukiau pirmosios ryto šviesos. Pasistačiau mašiną  Daukanto gatvėje ir patraukiau pavojingiausiu keliu – pro Juliaus Liudviko Vynerio paminklą link cerkvės. Tikslas kilnus – nenumirus visoms blusoms ant kūno, pereiti per parką nuo stoties kampo iki Liepų gatvės, pasiekti Dievo namus – visų rusų šventųjų cerkvę, prieš karą protestantų statytą kaip kapinių koplyčią, apsisukti devyniasdešimt laipsnių kampu ir pro vaikų darželį grįžti prie mašinos. Tik tiek. Beveik paprasta. 
      Paauksuotas cerkvės kupolas spindėjo pro medžių šakas tarsi krentanti milžiniška moneta iš Memelio geradario Vynerio delno į vargšo kepurę. Pabudę paukščiai glėbesčiavosi tarp trečio ir penkto aukšto šakų. 
Atsargiai rinkau žingsnius. Kojos apsunko nuo rytinės drėgmės. Prikalta prie krūtinės širdis stovėjo sargyboje. Tuomet išgirdau keistą garsą. Lyg kas užvedinėtų motorolerio variklį. Prilėtinau žingsnį, bet nesustojau. Iriausi per rytmečio skystą rūką, lėtai traukdama plono rūko užsklandą nuo garso, kuo toliau tuo labiau panašėjančio į knarkimą. 
      Pamačiau du, vienas į kitą įsikniaubusius vyrus. Jie susmukę ant skulptūros paaukštinimo, parpė tarsi pūkų lovyje. Viena kepurė laikėsi ant ausies vinuko, kita pūpsojo kaip jaunoji mergelė šalia tuščio butelio. Iš miegančių vyrų burnų tekėjo seilės. Rytmečio miegas buvo saldus ir, atrodė, gilus. 
      Tyliai atsegiau dėklą, išsitraukiu sunkų veidrodinį fotoaparatą ir nusitaikau į miegančius. Tą akimirką vienas atmerkė aptinusią akį, pamatė mane ir kad trenks bendrui į pašonę. Abu stryktelėjo tarsi kiškiai lapui ant uodegos užkritus ir puolė link manęs. Žiniasklaidos baimė – stiprus žmogaus instinktas, matyt, išliekantis ir po nuopuolio. 
      Išsigandau. Fotoaparatas juk valdiškas, už tris tūkstančius litų. Jei parko naktiniai  konfiskuos, reiks ilgam parsiduoti darbdaviui dėl savo nesugebėjimo patikėti redaktoriaus nuomone – parke nesaugu. 
      Bėgdama kiek kojos kabina, pajutau kaip pro ausį prašvilpė nemažas akmuo ir atsimušė į skulptūros „Šiaurys“ akmeninį pjedestalą. 
      Nuo to garso atsitokėjau, sustojau, apsisukau ir pasileidau visu greičiu į anuos du tipus, kurie nesugraibydami po ranka kito akmens, išsigandę mano staigios permainos, pasileido į priešingą pusę, link cerkvės. Bėgu ir galvoju, – ką reiks jiems pasakyti, o gal padaryti, kai pasivysiu. 
      Cerkvės batiuška kaip tik išlipo iš autobuso ir ristele artinosi prie Dievo namo, – po kelių minučių turėjo prasidėti rytinės pamaldos. 
      Tiedu paukšteliai įskrido pro cerkvės duris prieš pat batiušką, o aš sustojau, spausdama sunkų fotoaparatą prie širdies, mintyse žegnodamasi prieš auksinį, rytinėje saulėje spindintį, cerkvės kryžių. 
      Ačiū,  Dieve, netapau nusikalstamo pasaulio dalimi iš redaktoriaus straipsnio, nes pasivijus gal būčiau ir primušus tuos žydo Vynerio globojamus parko paukštelius. Paskui koks nors vyr. vyr. redaktorius būtų parašęs – Klaipėdos Skulptūrų parke nesaugu net benamiams.