Sondra Simana Silkė-Zembrickis

„Pavargau“ Foto: S.Simanaitienė „Pavargau“ Foto: S.Simanaitienė

Skulptūrų parko dienoraštis
2008 m. rugpjūčio 18 d.  

Silkė-Zembrickis (1)

      Naktį atsivilkau į parką. Nuo kompanijos atskilau prieš piet. Norėjau vienas pagulinėti prie turgaus, – suminkštinti tų šiknių tvarkingais veidais pinigines, tačiau nei širdys, nei piniginės neatsivėrė. Oras kaltas. Švietė saulė ir niekas nenorėjo matyti mano peršviečiamo skrandžio iš po odinės liemenės, vienintelio senelio palikto daikto, kurį galėjau nešiotis ant kupros net tokią karštą dieną kaip ši.

Goša su Nikolajumi kažkur bastėsi, Lolitos irgi nesimatė. Žadėjo atnešti alaus prie Sunaikink blogį“ (2). Pasėdinėjau, pasičiupinėjau. Atsiguliau prie medelio ir užmigau. Sapnavau silkes. 

       Vaikštau po skulptūrų parką, o ant kiekvienos skulptūros po didelę silkę kabo. Mėnuo šviečia pro medžių šakas, mesdamas keisčiausių žvėrių šešėlius. Silkės varto lėkštės dydžio akis. Vaikštau po parką ir daužau pagaliu silkėms per šonus. Sklinda muzika iš silkių vidurių, tarsi kas vargonais į galvą man grotų. Kai kurios silkės užsimerkia, kai paliečiu jas pagaliu, tai garsas dar stipriau pasklinda, silkių viduriuose užsidega šviesos. Einu ilgais takais. Čia to žydo Dovydo Takas (3). Toks apžėlęs, kaip mano senelio Tado barzda po I-ojo pasaulinio karo. 
       Vaikštau po parką, šviečiant silkių kūnams, galvos nuleistos tarsi pasiruošę skrydžiui į žemės gelmes. Čia, netoli centro, ant medinio kryžiaus kabo vienaakė silkė ir žiūri į mano basas kojas. Kažkur palikau batus. 
       – Ko žiūri? Ar nematei žmogaus kojų? 
       – Aš pati žmogus, – sako man silkė, – mano vardas Johanas. Johanas Zembrickis. 
       – Tai ko  tu čia kabi?  Ne savo gatvėje?  Lolita gyveno kažkada Zembrickio gatvėje.  Tokia mažytė  trumputė  gatvelė  pačiame  Klaipėdos centre.  Tau ten būtų gera kabėti galva žemyn kokio turtingo pirklio palubėje, žiūrėti į krištolinį dubenį su aliejumi ir svogūnais, – net seilės nutįso. 
       – Aš ieškau savo tikrojo kūno šiame lietuviškame užkampyje. Mane čia palaidojo 19-aisiais. Buvo ankstyvas pavasaris, kovo 8 d. Vėliau, netoliese įkasė tavo senelį Tadą. Jis mane ir suėmė 14-aisiais, kai vaikštinėjau po miesto kapines ir rašiausi įdomesnius antkapinius užrašus į savo odinukę. Šnipas, sako, būsi, čiupo už pakarpos ir nutempė į areštinę. Stiprios rankos buvo tavo senelio. Kaip dabar jaučiu pirštus ant kašmyro palto apykaklės. Juodą paltą už keliolika talerių iš vieno anglų pirklio buvau išsirūpinęs dar pačioj žiemos pradžioj. 
       Pažiūrėjau įdėmiau į silkės kaklą ir pabandžiau įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti kašmyro palto apykaklė tokioje vietoje, kaip silkės kaklas. Už jo juk ir laikau sugriebęs, kai verčiu silkės vidurius lauk, pasidėjęs ant kito žydelio, kažkokio Vynerio (4) paminklo. 
       – Kai mane atvežė 19-aisiais užkasti, – kalbėjo toliau silkė-Zembrickis, – žemė buvo įšalusi, atrodė iki pat dugno. Ilgai daužė kastuvais ir kirtikliais. Jau vakaras artinosi, žmonės rikiavosi prie geležinių tvorelių, pasiramsčiuodami čiaudėjo į megztas pirštines, manoji Lucy (5) nervinosi, trindama suledėjusią nosį į šlapią nuo ašarų nosinę. 
       Aš gulėjau ramus. Juk miesto, šio užmiršto užkampio istoriją išguldžiau keliuose tomuose, miesto archyvą irgi spėjau sutvarkyti, o kas liko pelėms sugraužti, tegul guli. Jaučiausi pavargęs ir laimingas numiręs. Pats buvau sau atsibodęs, – paskutiniais metais skausmuose paskendęs, suirzęs. Mielosios Lucy veide atsirado naujos raukšlės, mano ligos ženklai. 
       Dabar kabu žemyn galva, ieškau, nerandu savo vietos. Tavo senelio Tado klausiau. Tyli, sako pykstąs ant visų vaistininkų. Mat tais metais dirbau Žaliojoje vaistinėje, kai jam skaudėjo skrandį. Ateidavo kas savaitę pirkti lašelių nuo rėmens graužimo, žolelių, – nieks nepadėjo. Pildavo jis naminukę iš Žemaitijos atvežtą. Tai ką tos žolelės ar lašai padės, į tokią nuolat dezinfekuojamą dirvą įkritę? Tik pinigų švaistymas. Tai ir pasakydavau jam savo nuomonę apie gydymosi ypatumus. Keikdavosi, duris vėjais paleisdavo, bet po kelių savaičių vėl ateidavo paklausyti, gal ką naujo medicina išrado skrandžio skausmams malšinti. 
       Mane irgi, kaip senelį Tadą, suėmė toks stiprus skrandžio spazmas, sukaupiau jėgas, ir kaip koks olimpietis užsimojau, ir kad trenkiau pagaliu per kalbančios silkės galvą. Ji susiūbavo ir užsidegė jos viduriai. Iš liepsnojančios silkės uodegos milžinišku greičiu pradėjo verstis žemės, jos plėtėsi, augo, jungėsi į nuniokoto kraštovaizdžio horizontą. Atsivėrė keliai ir klystkeliai vedantys gilyn į tankias girias pro verpetais susisukusias šakas. Tamsyn ir gilyn.
       Eiti ieškoti vietos, kur palaidotas žmogus iš mano senelio Tado gyvenimo, Johanas Zembrickis? Tik gatvę žinau jo vardu pavadintą, o kad mano senelio gyvenime jis maišėsi kaip kokia penkta koja šuniui, tai užvis manęs nekaso. 
       Žiū į savo kojas, likę tik kojinės nuo praeitų metų suplyšę.
      Lolita, Lolita iš Zembrickio gatvės, kur tu pradingai? Kaip aš eisiu gilyn į tankią girią be tavęs ir batų? Daugiau per silkių galvas nedaužysiu, nežadinsiu čia kabančių mirusiųjų. Tegul ilsisi senelis Tadas, nors ir ne kokią dovanėlę man palikęs – skrandžio skausmą nemalštantį. Tuščia jų, tų batų, kad tik naminukės kas įpiltų. O silkių daugiau nevalgysiu, nors badu dvėsiu. Tegul kabo. 
      Prasitryniau sulipusias akis, apsikabinau akmeninę koloną ir užkaukiau giliai širdyje, įsikniaubęs į mėnulio šoną.

1. Johanas Zembrickis (1856.01.10–1919.03.08) – istorikas, išleidęs tris veikalus apie Klaipėdos miestą ir jo apylinkes; dirbo provizoriumi Žaliojoje vaistinėje, palaidotas Klaipėdos senosiose kapinėse, dabartinėje skulptūrų parko teritorijoje. Tiksli palaidojimo vieta nežinoma. 
2. Skulptoriaus Kęstučio Musteikio skulptūra „Sunaikink blogį“ skulptūrų parke, iškalta 1988 m. 
3. Skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus skulptūra „Takas“ skulptūrų parke, sukurta 1978 m. 
4. Julius Liudvikas Vyneris (1795–1962) – Klaipėdoje gyvenęs žydų kilmės pirklys, miestui palikęs didelę pinigų sumą vargšams šelpti, našlių prieglaudai ir  mokyklai pastatyti, keliui į Tauralaukį nutiesti ir kt. Palaidotas senosiose Klaipėdos kapinėse,  dabartinėje skulptūrų parko teritorijoje. 2002 m. atstatytas paminklas, skulptūrų parke žymintis jo palaidojimo vietą. 
5. Lucy – J. Zembrickio antroji žmona, po vyro mirties perdavusi miestui didelę istoriko sukauptą biblioteką.