Sondra Simana Sunaikink blogį

K. Musteikis „Sunaikink blogį“ Foto: N. Jankauskas K. Musteikis „Sunaikink blogį“ Foto: N. Jankauskas

Skulptūrų parko dienoraštis 
2008 m. liepos 18 d. 

     Aš – skulptūra iš juodo granito. Mano vardas „Sunaikink blogį“.Taip parašyta ant postamento po manimi. Esu panašus į kentaurą – pusiau žmogus, pusiau gyvūnas. O gal į Šv. Jurgį, kovojantį su savo nuosavu drakonu. Karalaitės, stebinčios mano kovą, nuolat keičiasi. Dažniausiai prie manęs glaudžiasi Lolita, Liolia, kartais Laima. 
     Stoviu parke jau 20 metų. Visai pakraštyje, kampe prie stotelės Liepų gatvėje. Mane kartais pastebi autobusų keleiviai. Matau, kaip trumpam jų akyse pasirodo klaustukas, – kas čia per..., tačiau autobusas staigiai trukteli ir jų mieguistas akis užlieja Liepų gatvės pažįstami vaizdai. 
     Iš juodo granito mane iškalė Kęstutis iš Vilniaus. Ilgai tūnojau jo galvoje. 
     Nesistebėkite, kad pradedu rašyti dienoraštį tik dvidešimties. Aš iš juodo granito ir amžius nėra toks svarbus mano gyvenime kaip būnant mediniu ar žalvariniu. Svarbu žinoti iš ko esi sukurtas tam, kad elgtumeis protingai. Mano mintys juda lėtai ir ritmingai Kęstučio pažymėtu ratu. 
     Man patiktų, jei mane dažniau poliruotų. 
     Mano apatinė kūno dalis panaši į drakono (o gal arklio) galvą. Nors drakono galvai turbūt atrodo, kad kaip tik aš ir esu jo uodega. Ji puola mane. Aš bandau užsidengti galvą – jautriausią vietą. Uodega turi savo valdymo centrą, kurio impulsai kartais stipresni nei visa mano žmogiškoji smegenų amunicija. 
     Aš valgau save. Daugeliui lietuvių tai įprastas maistas. 
     Vasaros naktimis uodega visai priartėja prie galvos. Uodega tampa mano kūno tikrąja galva. Aplinkui dūžta išgerti buteliai, buriuojasi gyvosios skulptūros, tokios pat juodos kaip aš. Tarsi būtų išplautos potvynio iš kapų. Tik tie gyvieji, arba manantys esą gyvais, neturi spyruoklės. Aš sukurtas spyruoklės principu: kai mano žemiausioji kūno dalis t.y. uodega maksimaliai priartėja prie galvos, įsijungia skulptoriaus intencija – Sunaikink blogį. Nežinau kodėl, tačiau visi aplinkui nurimsta, apsikabina mano aukštą postamentą ar savo bendrų kojas, sugula draugišku ratu ant šiukšlių, spjaudalų ir šukių. Aš žiūriu į juos iš aukštai ir matau savosios uodegos drakoniškus darbus. Ir jaučiu savo Viešpaties Kęstučio šnabždesius  sunaikink blogį, sunaikink blogį.... Norisi paglostyti pavargusį drakoną – paliesti miegančių bomžų nudribusius veidus su tyvuliuojančiais paakių ežerais, išpampusias rankų gyslas, klaikiai išsirėžusius adomo obuolius. Skulptūra moka glamonėti. 
     Mane stebi pravoslavų cerkvė ir tėvelis popas. Aš jam patinku. Kaip ir tiems naktiniams svečiams. 
     Omanpatinkastovėtiantkampo. Kampusmėgstavisokieatsitiktiniaiparkolankytojai:šunyspakeliakoją, benamiaipakeliaakis, jeine į cerkvėsDievą, taibent į mane, kovojantįsu asmeniniublogiuasmeniniaismetodais, moterysnaktinėspeteliškėspasitikimanimi, kapiniųsielos šnibždaman, praeiviaimieguistais žvilgsniaisnuvalomane.
     Aš naikinu blogį? Ar man tik taip atrodo?