I-oji šios istorijos dalis čia >>

___________________________

Toliau tęsiame Inos Editos Kuzmienės (gim. Brinkytės, g. 1961 m.) pasakojimą apie jos gyvenimą senelių Kristupo ir Marės Reizgių namuose Dreižių kaime, kur nuo pat lopšio vaikams buvo skiepijamas stiprus bendrystės su „savaisiais“ – evangelikais liuteronais, klaipėdiškiais jausmas. Šįkart skaitykite mamos Madlynės Reizgytės (vėliau Brinkienės) ir tėvelio Jono Brinkio gyvenimo istoriją…

Septyniolikmetis kareivis

I. K.: Nekalbėdavo apie tai namuose, bet mes žinojom, kad tėvelis buvo vokiečių kareivis. 1941-ais jam tebuvo septyniolika. Po apmokymų – iškart išsiuntė į frontą. Kariavo kažkur Kaukaze. Buvo 6 kartus sužeistas, o pasibaigus karui, pateko į rusų nelaisvę. Pasisekė, išgyveno… Grįžo į Rokus, bet namai jau buvo užimti kitų. Kadangi Dreižiuose gyveno sesuo Anna, apsigyveno pas ją, o paskui susipažino su mano mama. Žmonės nenorėjo kariauti, nenorėjo į frontą. Persišaudavo rankas, kojas per duonos kepalą. Duona surenka parako dulkes. Jei nustatydavo, kad karys pats susižalojo – sušaudydavo. Apie karą tėvelis kalbėjo tik tada, kai buvo išgėręs, kai smigo iki sąmonės netekimo. Baisūs prisiminimai. Būdavo, verkti pradeda… Sunku ir visą gyvenimą tai slėpti. Keturi metai buvo praleisti fronte, o sugrįžus niekas nelaukė: namai atimti, šeima priversta palikti tėviškę.

^{Jonas Brinkis su vokiška karine uniforma, ~1941 m.  / Iš I.  Kuzmienės (gim. Brinkytės)  archyv.   ➤}

• 

• 

Tėvelio sesuo Anna Macienė buvo ištekėjusi už Etmono Maco ir atitekėjusi į Dreižius. Tėvelis pas seserį pragyveno kelis metus. Draugavo su kita mergina, o vedė mano mamą. Savo vyrą – mano tėvelį mama įsimylėjo per jo sesers Omos Annos Macienės laidotuves 1952 m. Atkreipė dėmesį į savo būsimą vyrą todėl, kad buvo organizuotas, rūpestingas. Prasidėjo draugystė. Po metų jie susituokė.

Vienerios vestuvės – keli jaunosios apdarai

1953 m. mano mama Madlynė Reizgytė (1927.05.06–1992.05.23) ištekėjo už Jono Brinkio (1923.10.14–2000.12.27),  kuris taip pat buvo šišioniškis, evangelikų liuteronų tikybos, kilęs iš Rokų kaimo. Susituokė Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje. Nuotraukose matau mamą su balta suknele, nuometu ir puokšte gėlių, tačiau jaunosios nuometai nuotraukose yra skirtingi. Ateljė nuotraukos buvo darytos ne jungtuvių dieną. Tikrosioms vestuvėms mama turėjo dvi skirtingas sukneles: juodą ir baltą. Su juoda ėjo susirašyti į civilinės metrikacijos skyrių, o su balta tuokėsi Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje.

• 

• 

• 

Susituokę gyveno kartu su mamos tėvais – mano seneliais Kristupu ir Mare Reizgiais Dreižių kaime. Susilaukė trijų vaikų. Dviejų sūnų: Alberto (1957.04.25–2018.04.19), Gintaro (1963.05.21) ir manęs – Inos Editos Brinkytės (1961.04.02). Esam likę tik mudu su broliu Gintaru.

Mano k r i k š t y n ų nuotraukų nėra išlikę. Kūmai, jei tėvų netenkama, užaugina savo krikšto vaikus. Mano kūma buvo Mildos Aušrienės (gim. Dugniutės) mama – Anna Dugnienė (gim. Reizgytė). Visą gyvenimą jutau jos rūpestį manimi. Domėdavosi kaip man sekasi.

Išsaugotos senos nuotraukos, kuriose užfiksuotos brolio Alberto krikštynos. Jos vyko senelių – K. ir M. Reizgių sodyboje Dreižių kaime, kadangi mūsų šeima gyveno to paties gyvenamojo namo antrame gale. Šventė vyko 1957 m. vasarą, sodybos sode.

Bitininkystė – Opos Kristupo Reizgio pomėgis ir mamos darbas

Brolio Alberto krikštynų nuotraukose matyti bičių aviliai. Bitininkystė buvo senelio pomėgis. Bitynas nebuvo didelis – 10–15 šeimų, bet to pilnai pakako. Tarybiniais metais bitės, kaip ir ūkiniai pastatai, gyvuliai  buvo nacionalizuoti. Opos Kristupo Reizgio bitynas tapo kolūkio bitynu.

Kada senelis pasiligojo, mamai leido perimti nacionalizuotą senelio bityną. Ji pradėjo bitininkauti – tapo kolūkio bitininke. Iš dešimties bičių šeimų išaugino jų pusantro šimto. Darbo buvo daug: reikėjo medų išsukti rankiniu būdu, paruošti sirupą bičių maitinimui žiemą ir išnešioti rankomis, o kad bitės žiemą nesušaltų – avilius apšiltinti ir dalį jų sunešti  žiemojimui į staldį. Gerai, kad viskas buvo čia pat, viskas sode… Mes net į bažnyčią važiuodavom kitu metu – žiemą, kai jau laisviau. Vasarą tai bitės spiečia, tai medus – buvo pats darbymetis pas mamą. Jos gyvenimas sukosi apie bites, ūkį.

Mamą apylinkėje pažinojo visi, nes vietiniai gyventojai ateidavo pas mus medaus. Pasibaigus medunešiui ir atidavus medaus prievolę kolūkiui, likutį mama turėdavo iškabinti iš bidonų, sudėti į stiklainiukus ir išdalinti kolūkiečiams. Po pusę litro ar po litrą. Kasdieną medaus niekas nevartojo, imdavo vaistams, bet pas mus namuose, atėjus svečiams, mama pasiūlydavo ne cukraus, o medaus. Vaišindavo kafija su medumi.

• 

• 

• 

Žinojom, kad bitės skrenda tam tikrais takais. Negalima buvo ten lįsti. Kiemas nebuvo ta vieta, kur bitės skraido. Jų takai ėjo ten, kur sodas, buvo nukreipti į pietų pusę. Bitės skrisdavo dar į rytus ir į vakarus, o į šiaurinę pusę – į kiemą beveik neskrisdavo. Jų takai buvo nukreipti į pievą, kurią tekdavo šienauti. Dienos metu stengdavomės nekirsti bičių takų. Pievoje žolę pjaudavo anksti ryte, kol dar bitės neskraido.

Būdavo, kitą kartą, bitės piktos. Tada mama eidavo patikrinti, ar bitės turi vandens. Sakydavo: „Jei nėra vandens, bitės gali būti piktos.“ Padarydavo girdyklas, kad jos galėtų atsigerti. Apversdavo trijų litrų stiklainį su vandeniu, kurio apačioje – lėkštutė. Pagaliukų pridėdavo, kad bitės nepaskęstų. Joms, pasirodo, kaip ir žmonėms, reikėjo atsigerti. Ir iš tiesų – nugerdavo. Stebėdavom kaip girdyklose vandens mažėja. Jas padėdavo ne prie kiekvieno avilio. Jeigu rasa iškrisdavo – bitėms nereikėjo vandens. Bet per vasaros karščius – būtinai. Yra taip buvę: karvė parbėgo iš ganyklos sugelta – reiškia, kad supyko bitės. Tada eidavom žiūrėti: kodėl bitės pyksta? Jeigu viskas gerai – bitės niekada nepyksta. Skrenda kur joms priklauso, dirba darbą.

Skaudžiausi mamos prisiminimai: evakuacija ir tremties baimė

Su šeimos evakuacija susiję patys skaudžiausi mamos prisiminimai. 1944  m. spalio mėn. buvo privaloma evakuotis. Nuo šeimos atsiskyrė ir į Vokietiją, o iš ten vėliau į Ameriką išvažiavo dvi mamos seserys: Anna ir Ieva (Eva) Reizgytės. Tuo metu, kai kelią bombardavo, seserys  buvo  virtinės priekyje ir su žmonių srautu judėjo į vakarus. Visi kiti grįžo. Dreižiuose liko ir Annos sūnus Vilius, kurį augino seneliai Reizgiai ir mano mama. Su Viliumi man teko kalbėtis. Jis taip sakydavo: „Kitų namų neturiu. Čia mano namai.“ Gaila, kad jo jau nebėra…

Pokario metais šeima gyveno nuolatinėje baimėje. Laukė trėmimo. Ar šunys suloja, ar kas – visi bėga slėptis. Buvo paskelbta: „Esate sąrašuose, laukit kada jus išveš.“ Baimės šleifas tęsėsi ilgus metus. Seneliai nebuvo stambūs ūkininkai, bet anuomet laikraštyje kažkas parašė šmeižikišką skundą, kad pas Reizgius samdiniams valgyti neduoda. Nebeišsaugojau to straipsnio, bet aš jį skaičiau. Parašė kažkoks nelabai sąžiningas žmogus, kuris, galbūt, turėjo savų tikslų, norėjo ateiti gyventi į tą ūkį. Oma ir Opa labai baiminosi dėl to šmeižto.

Kartais apsilankydavo ginkluoti vyrai, prašydami maisto. Po kurio laiko į vidų įžengdavo kiti, o, galbūt, tie patys, tik jau persirengę ir klausdavo: „Ar buvo kas atėję?“ Mama tiksliai išvardindavo kiek davė lašinių, kiaušinių ar duonos. „O kodėl davėte?“ – sekdavo klausimas. Atsakydavo: „Kad patys neieškotų ir visko neišneštų.“

• 

• 

• 

• 

Kad ir neišvežė – džiaugsmo gyvenime buvo nedaug. Ne kažkiek… Žemė buvo nacionalizuota. Mama sunkiai dirbo prie lauko darbų kolūkyje, o vėliau, iki 1988 m., ir perėmusi nacionalizuotą senelio bityną. Padejuodavo, kad namui ir ūkiniams pastatams reikia remonto, tačiau to valdžia neleido daryti, nes sodybą buvo numatyta nugriauti. Ji turėjo sunykti. Politika buvo tokia: vienkiemius reikia sunaikinti.

Tėvelis buvo nusistatęs prieš tarybų valdžią, sakė: „Neisiu į kolchozą dirbti.“ Ir nėjo.

Nežinau kieno ši nuotrauka. Taip buvo skerdžiamos kiaulės. Ir tėvelis skersdavo būtent šitaip. Perveria per čiurnas pagalį, pakabina už kojų ir išdarinėja. Žemaičiai paskerdžia ir guldo ant stalo. Paskui, kai reikia nuplauti,  vartalioja. O čia – tokias stačias apeina aplinkui iš visų pusių, nuskuta. Nuotraukoje matyti kaip jau skuta, valo.

Mano tėvelis taip pat skersdavo, nes taip buvo išmokęs, įpratęs. Mokėjo paskersti, išvalyti, o po to jau buvo ne jo – moterų darbas. Mamai mirus, kai reikėjo moteriškų rankų, tėvelis skambindavo man: „Parvažiuok, reikia kiaulę doroti.“ Padėdavo ir teta Elena (Lėna).

Sprendimas likti tėviškėje

Tėvelio seserys – mano tantės su savo tėvais 1944 m. evakuacijos metu buvo nugabenti į Daniją, kur septynis metus pragyveno pabėgėlių stovykloje, paskui įsitvirtino Vokietijoje. Mano senelis iš tėvelio pusės, kurį tantės vadino papa, o  aš vadinau opa, opapa – Mikas Brinkis užgeso Danijoje 1948 m., Aalburgo pabėgėlių stovykloje, ten ir palaidotas. Viena iš seserų – Mari ištekėjo už savo kaimyno Georg Pėžiaus, kuris buvo vokiečių kareivis, o kilimo iš Agluonėnų. Po karo jisai pasiliko Vokietijoje. Kai jie susituokė, Mari išvažiavo į Vokietiją pas Georgą ir galėjo kartu pasiimti savo šeimą. Taip iš Danijos pabėgėlių stovyklos šeima pateko į Vokietiją. Tėvelio mama, mano omama Mari Brinkienė (Brinkies) ten ir mirė. Tantės: Mari, Eva ir Lėna į Lietuvą daugiau nei karto nebuvo sugrįžusios… Tėvelis lankė seseris Vokietijoje. Jis mėgo dėvėti skrybėles, todėl, kai važiavo pas seseris į Vokietiją, būtinai parsiveždavo. Dėvėjo ne kasdieną, tada, kada norėjo pasipuošti.

Reizgių pusėje kalbos apie krašto gyventojų nutautėjimą buvo labai aktualios. Jie išsakydavo savo nusivylimą tais kaimynais, pažįstamais, kurie nutautėja, nebenori lietuviškai kalbėti, atsisako vietinių šaknų. Reizgių pasididžiavimas – ne stiprus ūkis, o tai, kad išlaikė lietuvybę, kad jiems svarbios šaknys, rūpi šito krašto žmonės, kad jie gerbia tradicijas, atsispyrė nutautėjimui, neišsižadėjo, neišvažiavo. Turėjo galimybę išvažiuoti į Vokietiją mano tėvai apie 1970-uosius, svarstė tokią galimybę, bet – neišvažiavo, nes čia yra šaknys. Su pussesere Anna Dugniene buvo apie tai kalbamasi.

Atkūrus nepriklausomybę mama dalyvaudavo lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ susiėjimuose. Į susiėjimus visada nešėsi lauknešėlį – pyragą. Tai buvo „savų žmonių“, „mūsų žmonių“ susiėjimas. Juos vienijo bendra praeitis. 1992 m. lietuvininkų susiėjimas vyko Klaipėdoje. Tai buvo paskutinis mamos gyvenimo momentas. Dalyvavo eisenoje per miestą, pavargo…

Dreižių kaimo kapinėse

Po mano senelių Reizgių palaidojimo, Dreižių k. kapines uždarė. Tačiau ten pat, šalia senelių, leido palaidoti dar mamą ir tėvelį. Greta palaidoti ir mano proseneliai Labrencai (Labrenc) – tebestovi seni geležiniai kryžiai jų atminimui.  Kapinių šventės Dreižių kapinėse nevyksta. Dabar jas lankau tiktai aš ir Greta – Annos Macienės (gim. Brinkytės) dukra. Greta gimusi Dreižiuose, o gyvena Gargžduose. Mama mirė kai jai buvo 17-ka, o seseriai Ernai – 14-ka metų.

• 

• 

• 

• 

Radinys palėpėje

Į gyvenamojo namo palėpę nešdavo įvairius nebenaudojamus daiktus. Ten tebėra ir senelių Reizgių spinta, ir skrynios, ir mintuvai linams minti bei verpimo ratelis… Vis dar kabo prie balkio prikabinti senoviniai patalai. Juos supildavo iš žąsų plunksnų, kurias ir man tekdavo plėšyti. Teko verpti ir rateliu…

Po senelių ir tėvų mirties čia atkeliavo paveikslas, vaizduojantis Vezuvijaus išsiveržimą, kuris anksčiau kabojo jų miegamajame, greta šventojo Jėzaus.

• 

• 

• 

Paveikslas perduotas Mažosios Lietuvos istorijos muziejui 2020 m. Restauracijos metu atkurti trūkstami viršutiniai popieriaus kampai, suklijuoti įplyšimai. Atkurti popieriaus fragmentai, dažo netekimai retušuoti akvarele ir guašu. Įrėmintas į restauruotą autentišką rėmą. Restauruotas paveikslas šiandieną lankytojams pristatomas Etninės kultūros ekspozicijoje.

_{⮜  Paveikslas „Il VESUVIO“. ~ XIX a. Autorius nežinomas. Popierius, guašas. 41×58 cm} 

 ŽODYNĖLIS

Kafi̇̀ja – kava   

Kel̃deris – rūsys

Kū̃mai  – krikšto tėvai

Õma, õmama – močiutė

Õpa, õpapa – senelis

Papà – tėvas

Patalai̇̃  – žąsų plunksnų nekietai pripiltas didelis impilas apsikloti miegant

Skūnià – daržinė

Stal̃dis – tvartas

Tántė – teta

(Bus daugiau)

Nuotraukos: A. Kavaliauskienės, A. Garastaitės, J. Mažeikaitės ir iš I. E. Kuzmienės šeimos archyv.

Medžiagą parengė dr. A. Kavaliauskienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja