MAŽOSIOS LIETUVOS ISTORIJOS MUZIEJUI – 100 METŲ: KELI JO RAIDOS IR VEIKLOS ASPEKTAI

Klaipėdos krašto muziejus

Rytprūsiuose, kaip ir visoje Europoje, XIX a. viduryje prasidėjo kraštotyrinis sąjūdis. Daugelio didesnių miestų inteligentija steigė draugijas, kuriose renkama istorinė etnografinė medžiaga, ruošiamos studijos, steigiami muziejai. Tačiau Klaipėdoje nebuvo nei mokslo, nei kultūros centrų. Vietinė šviesuomenė prie kraštotyrinio sąjūdžio prisidėjo dalyvaudama Karaliaučiuje, Įsrutyje ar Tilžėje įsteigtų draugijų veikloje. Buvo keletas bandymų kurti muziejų ir Klaipėdoje. 1878 m. Klaipėdos Luizės gimnazijoje buvo saugomi radiniai iš Šlažų pilkapyno ir Labotakių. XIX a. pabaigoje pilyje randamus senus artilerijos sviedinius, kitus radinius pradėta kaupti būsimam istorijos muziejui. Tik 1910 m. įsikūrė miesto muziejaus draugija. Draugijos pirmininku išrinktas pirklys ir pramonininkas, miesto tarėjas Louis Jahnas. Iš karto į ją įsirašė šimtas narių. 1910 m. rugsėjo pabaigoje miesto tarybos posėdyje buvo pritarta L. Jahno pasiūlymui įkurti miesto muziejų ir paskirta viena patalpa senosios seminarijos pastate Liepojos gatvėje Nr. 36. 1910–1911 m. muziejus dalyvavo parodose Olštyne ir Poznanėje.

Klaipėdos krašto kraštotyrai ir muziejininkystei svarbi evangelikų liuteronų labdaros, kultūros ir švietimo draugijos „Sandora“ (įk. 1904), atstovavusiai lietuvių tautiniam sąjūdžiui, veikla. 1906 m. sausio 6 d. visuotiniame susirinkime buvo pritarta sumanymui įkurti Knygyną (biblioteką), kuriame būtų saugomos ir „senoviškos knygos“. Draugijai įsigijus namus buv. Friedricho Vilhelmo g. 38, juose 1912 m. spalio mėn. pradėjo veikti biblioteka. Nuo 1911 m. pradėtas komplektuoti istorijos-etnografijos rinkinys, kuris ateityje turėjo tapti lietuvišku muziejumi.

Pirmasis pasaulinis karas ir po jo trukusi nežinomybė dėl krašto ateities pristabdė muziejinės veiklos vystymą. Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos iškilo muziejaus klausimas. 1923 m. vasarą pasigirdo žinių apie sumanymą atnaujinti muziejų veiklą, „Sandoros“ knygyną suvienijant su miesto biblioteka ir muziejumi. Dienraštyje „Klaipėdos žinios“, kurį leido „Ryto“ bendrovė, keliama mintis, kad būsimasis muziejus, pirmiausia, turėtų tirti lietuvių kultūros istoriją. Archeologijos entuziastas Petras Tarasenka, tuo metu tarnavęs 7-ajame žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pėstininkų pulke, kvietė vienyti pastangas steigiant muziejų ir kėlė mintį, kad jis turėtų būti ne tik Klaipėdos krašto, bet visos vakarų Lietuvos istorijos-archeologijos muziejumi.

1924 m. birželio 20 d. įvyko Klaipėdos krašto muziejaus draugijos steigiamasis susirinkimas, į kurį susirinko krašte gerai žinomos asmenybės. Draugijos pirmininku išrinktas Vilius Gaigalaitis. Pirmąją valdybą sudarė: pirmininko pavaduotojas dr. Erichas Scheu, Šilutės apskrities gydytojas ir kraštotyrininkas, sekretorius – gimnazijos mokytojas Fritzas Ambrosius, sekretoriaus pavaduotojas – dr. Jonas Žilius, iždininkas – Jokūbas Stikliorius, bibliotekininkas – miesto bibliotekos direktorius dr. Georgas Kempas. Muziejaus steigimu ir vystymu rūpintis buvo įpareigotas majoras P. Tarasenka. Draugijos nariais tapo 38 asmenys. 1924 m. pabaigoje narių padaugėjo iki 70, jais tapo ir įstaigos – Krašto direktorija, Klaipėdos krašto prekybos rūmai, Klaipėdos krašto žemės ūkio rūmai, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių tarybos, Klaipėdos magistratas. 1928 m. vietoje išvykusių ar mirusių valdyba pasipildė naujais nariais – Prekybos rūmų prezidentu L. Jahnu, Dr. Ottomaru Schreiberiu ir Adomu Braku.

Muziejaus rinkinio pagrindą sudarė Klaipėdos miesto magistrato 1927 m. dovanoti 350 įvairiausi daiktai iš buvusio Miesto muziejaus rinkinio, kelis šimtus eksponatų dovanojo Prekybos rūmai, dr. V. Gaigalaitis atidavė visą savo privatų rinkinį. Galima manyti, kad tai buvo eksponatai iš buvusio „Sandoros“ draugijos rinkinio. P. Tarasenkai 1926 m. išvykus iš Klaipėdos, muziejui pradėjo vadovauti vyresnysis mokytojas Martynas Kaulis.

Pradžioje sunkiai sekėsi rasti patalpas rinkiniams ir muziejui. Tik 1927 m. pavyko išsinuomoti 3 kambarius buv. Direktorijos pastato (Laukininkų g. 6–7). trečiajame aukšte. 1928 m. buvo įrengta pirmoji ekspozicija. Nuo 1930 m. muziejui vadovavo Emilis Nauburas. 1931 m. muziejus persikėlė į naujas patalpas Palangos g. 33 (dab. S. Šimkaus g. 15), kur veikė Klaipėdos muzikos mokykla, vadinamoji Konservatorija, buvo įsikūrusi „Aukuro“ draugija. Šiame pastate 1931 m. rugsėjo 1 d. be iškilmių atidaryta muziejaus ekspozicija, kuriai buvo skirti 4 kambariai. Ekspozicija buvo prieinama trečiadieniais ir sekmadieniais nuo 12 iki 14 val. Tais metais pradėta vesti muziejaus eksponatų inventorinė knyga – Dienynas. 1932 m. muziejų aplankė daugiau kaip 2000 žmonių. Lankėsi miesto mokyklų mokinių ekskursijos, daug žmonių atvykdavo iš krašto bei vasarotojų iš Didžiosios Lietuvos.

Svarbus šaltinis muziejaus rinkiniui apibūdinti yra Krašto muziejaus Klaipėdoje 1935 m. liepos 30 d. raštas Klaipėdos krašto gubernatūrai bei muziejaus dienynas. 1935 m. rašte nurodoma, kad muziejuje yra 1 500 eksponatų: 470 archeologijos, 500 numizmatikos, 123 tautodailės, 72 amatų eksponatai, 37 ginklai, 32 gamtos, 156 spaudos eksponatai, 80 įvairenybių ir kt. Klaipėdos krašto muziejaus dienynas pradėtas pildyti 1931 m. kovo 11 d., baigtas – 1939 m. kovo 12 d. Archeologė Rasa Banytė-Rowell, išstudijavusi Klaipėdos krašto muziejaus dienyną, nustatė, kad jame yra daugiau kaip 634 archeologiniai dirbiniai iš 14 kapinynų ir radinių iš 19 akmens ir žalvario amžių vietovių. Tai gerai žinomi Klaipėdos krašto paminklai, tokie kaip Aukštakiemiai (Oberhof), Dvyliai (Dwielen), Laistai (Leisten), Girkaliai-Ramučiai (Ramutten-Jahn), Kalotė (Collaten) ir kiti.

Į muziejų pateko 1935, 1936 m. Emilio Nauburo tyrinėtų Dvylių ir Bandužių (Bandhuszen) kapinynų medžiaga, kraštotyrininko Otto Schwarzieno muziejui padovanota 50 radinių kolekcija iš Pagėgių apskrities.

Muziejus turėjo ne tik ekspoziciją, bet ir rengė visuomenei skirtas paskaitas istorijos, archeologijos, paveldosaugos klausimais. Tačiau muziejaus veikla nebuvo labai sklandi, trūko lėšų, o susiklosčiusios politinės aplinkybės lėmė, kad 1934 m. iš draugijos ir muziejaus veiklos pasitraukė joje dalyvavę vokiečiai. Išlikę šaltiniai rodo, kad muziejaus veiklą gana menkai rėmė tiek plačioji visuomenė, tiek inteligentija. 1938 m. muziejus dar kartą turėjo kraustytis, kadangi buvo ruošiamasi pastatą nugriauti ir jo vietoje turėjo iškilti policijos būstinės pastatas. Muziejus buvo perkeltas į „Aukuro“ draugijos išsinuomotas patalpas Simono Dacho gatvėje.

Po 1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos krašto aneksijos, muziejaus draugija nustojo veikusi. Muziejaus rinkiniais pavesta rūpintis Henry Fuchsui, Nidos muziejaus steigėjui ir vedėjui. Apie veiklą Antrojo pasaulinio karo metais duomenų neturime. Po sovietų armijos įsiveržimo 1945 m. pradžioje muziejus, nors ir apnaikintas, buvo išlikęs. Tačiau gana greitai muziejinės vertybės buvo išgrobstytos ar sunaikintos, kai kurios jų pateko į Kretingos kraštotyros muziejų.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Pagrindinės Klaipėdos kraštotyros muziejaus veiklos kryptys
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus veikla
Rinkinių kaupimas
Ekspozicijos
Muziejaus užsienio partneriai
Ekspedicijos ir leidyba

Muziejaus renginių fotografijų galerija: 2012-2021 m., 2022-2024 m.

Zita Genienė,
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus
Istorijos skyriaus vedėja

Raskite mus

Skip to content