Pažintis su Aina „Kavos ir arbatos namuose“
Rodos, dar taip neseniai – kai nei girdėję nebuvom apie karantiną, į „Kavos ir arbatos namus“, įsikūrusius Mažvydo alėjoje (Šaulių g. 8–28, Klaipėdoje), visuomet būdavo malonu užsukti ramiam pokalbiui su bendraminčiais prie puodelio karšto gėrimo. Vieną popietę ten jaukiai šnekučiavomės su šviesios atminties lietuvininkų bendrijos Mažoji Lietuva nare Milda Anamarija Gerlinda Aušriene (gim. Dugniūte) (1944.03.06–2020.11.04) ir Jurgiu Aušra.
Pokalbis, kaip įprasta, pakrypo apie šeimos relikvijas, Klaipėdos krašto moterų rankdarbių tradicijas ir rūpestį visa tai išsaugoti, palikti ateities kartoms. Įsiminė Mildos pasakyti žodžiai: „Mūsų delmonus gražiausiai siuvinėja Aina – viena iš šios kavinės šeimininkių. Ji liuteronė, mūsiškė, šišioniškė“. Tą dieną įvyko pirmasis susitikimas – pažintis su delmonų, staltiesių, staltiesėlių ir kitų grožybių siuvinėtoja Aina Endružiene (gim. Pekūnaite) – bendrystės ir naujų darbų pradžių pradžia.
Siuvinėjimo pamokos pas kaimynę Almą Valentiną Žigienę (gim. Flick)
Svarbus žmogus nuo pat vaikystės Ainai buvo kaimynė Alma Valentina Žigienė (gim. Flick), kuri kilusi iš Šilutės, o gyveno Klaipėdoje, Taikos prospekte. Alma šešėliavimo technika siuvinėdavo paveikslus, staltieses, pagalvėles, nosines ir drabužius, kuriuos pažymėdavo tradicinėmis monogramomis. Pas kaimynę tarsi pas močiutę ar vyresnę tetą Aina dažnai lankydavosi namuose. Į svečius užsukdavo lyg į muziejų. Jos trijų kambarių butas buvo išpuoštas siuvinėtais rankdarbiai kaip paroda. Ant stalų, nuklotų siuvinėtomis staltiesėmis, stovėjo puošnios vazos ir niekur nebuvo matyti nei dulkelės. Siuvinėtais rankdarbiais kaimynė, švelniai vadinama Almute, apdovanodavo vaikus – sūnų Artūrą ir dukrą Vestą, vaikaičius, nelikdavo pamiršti ir kaimynai. Savo pirmajai mokytojai Aina dėkinga už siuvinėjimo pamokas ir padrąsinantį žvilgsnį.
Delmonų kopijų gamyba
Neeilinė diena muziejuje, kai atsiranda galimybė įsigyti ypatingus eksponatus, pasakojančius gyvąją krašto istoriją. Tokius simbolinius tiltus praėjusiais metais nutiesė du nauji eksponatai – Mažosios Lietuvos moterų aprangos priedai – siuvinėtos kišenės – delmonai. Siekiant, kad ir muziejuje būtų galimybė gyvai pažinti lietuvininkių delmonus, iš arti juos apžiūrėti, nuspręsta lankytojams pristatyti ne tik pačius eksponatus, bet ir jų kopijas. Bėgant laikui, tekstilės spalvos išblunka, siūlės išyra. Atkurti delmonų raštai – tai galimybė pažinti puošnų pirminį eksponato vaizdą. Kolekcijos papildymas muziejuje sutapo su ypatinga proga – 2020 metais Mažosios Lietuvos delmonai paskelbti vertybėmis, kurios papildė Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą.
Anos Reizgienės (gim. Dėckytės) delmonas
Jurgio ir Mildos Aušrų šeimoje išsaugotas Anos Reizgienės(gim. Dėckytės)delmonas yra su išsiuvinėtais inicialais „A R“ ir data „1926“. Delmono savininkė, jau būdama našlė, su vaikais 1948 m. ištremta į Sibirą (Balturino gyv. Krasnojarsko srit.). Mirė 1958.VII.15. Vaikai, negavę leidimo grįžti į Lietuvą, 1960 m. išvyko į Vokietiją. Su savimi vežėsi ir mamos delmoną. J. Aušra papasakojo: „Kada juos vežė į Sibirą, nespėjo susirinkti nieko daug, bet įsikišo į tą delmoną lietuviškų pinigų – litų. Ten, Sibire – litų neišleisi. Mama mirė, dukra parvažiavo į Vokietiją. Parvažiavo su delmonu, ir su pinigais.“
Šis delmonas galėjo būti kitaip parišamas prie juosmens nei įprastai arba nešiotas kaip rankinukas – turi rankenėlę, kuriai pasiūti panaudota tradicinė šimtaraštė juostelė. Delmono forma įmantri, figūrinė. Kopiją pagaminusi Aina pažymi, kad tokios formos jį pasiūti žymiai sunkiau, nes ilgiau užtrunka apsiūti dekoratyvinę juostelę. Rankdarbis siuvinėtas skirtingomis technikomis. Viršutinėje dalyje papuoštas įvairių spalvų dekoratyviomis mašininėmis siūlėmis, o kišenė išsiuvinėta kryžiuku. Naudoti ryškiaspalviai vilnoniai siūliukai. Tačiau pirmoji inicialų raidė išsiuvinėta kita technika. Kopijos autorė pastebi buvusių dygsnių pėdsakus. Todėl tikėtina, kad savo vardo pirmąją raidę, nuardžiusi senąją, išsisiuvinėjo nauja savininkė. Žinoma tradicija, kad drabužiai ir aprangos priedai galėjo būti perdaromi.
Anikės Genienės (gim. Wiegant) delmonas
Anikės Genienės (gim. Wiegant) (1905–1986), kilusios iš Trušelių kaimo, delmonas yra su mergautine monograma ir išsiuvinėta bažnyčia. Delmonas į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų pateko vaikaičių – seserų Renatos Pareigienės (gim. Tylaitės), Almos Tylaitės ir jų pusseserės Renatos Lukošiūnienės (gim. Genytės) dėka. „Moteris, išsiuvinėjusi šį delmoną – labai darbšti, kruopšti. Jos kryžiukas jau toks lygus, toks lygus! Siuvinėtojos kruopštumas mane labai sužavėjo,“ – dalinasi įspūdžiais delmono kopijos autorė.
Pasak rankdarbių meistrės, bažnyčios atvaizdas išsiuvinėtas puošniais šilkiniais siūlais. Tik atidžiau įsižiūrėjus galima pastebėti, kad siuvinėjimui panaudoti ir keli vilnoniai siūliukai. Darbas atliktas kryžiuku ant ploniausios kanvos – specialaus reto audinio. Pasak Ainos, išsiuvinėjus paveikslą, dar reikia kruopščiai ištraukioti siūliukus, o jie gana sunkiai išsitraukia, neretai ir nutrūksta. „Kanvos siūliukai labai ploni, todėl nėra tvirti. Sename delmone tebėra likęs vienas neištrauktas siūliukas.“ – teigia kopijos autorė.
„Pasviręs“ dugno kryžiukas – nauja patirtis. Delmono pagrindas išsiuvinėtas juodais medvilniniais siūlais kryžiuku ant juodo aksomo. Tokie siūlai puošniau atrodo nei vilnoniai, turi blizgesio. Dugno kryžiukas stambokas, šiek tiek „prigulęs“, vadinamas pasviruoju kryžiuku. Kopijos autorė pastebi, kad dygsniuota neįprastai: „Mano kryžiukas visada eina į vieną pusę, o šitą darbą turėjau atlikti kitaip nei esu įpratusi – siuvinėjau į priešingą pusę. Reikėjo savo įprasto kryžiuko kryptį pakeisti.“
Siuvinėjimas karoliukais teikė puošnumo. Delmono puošmena – blizgūs sidabro spalvos karoliukai. Jais kišenės kampuose gotišku šriftu išsiuvinėta savininkės monograma: „A W“ ir dvi simetriškos gėlytės. Siuvinėjimui panaudoti ploni vilnoniai siūliukai. Blizgūs karoliukai teikia delmonui prabangos, šventiškumo. Tai išeiginis aprangos priedas. Pasak rankdarbių meistrės, karoliukais siuvinėtos gėlytes originale nėra pilnai išlikusios, per laiką nutrupėjusios.
Kodėl naudojo velvetą? Originalaus delmono antroji pusė greičiausiai yra persiūta iš kito, jau nudėvėto drabužio. Juodos spalvos vilnelė sulopyta ar sudurstyta. Delmono priešakyje, virš siuvinėtos kišenės, užsiūtas jūros spalvos (žydro atspalvio žalios spalvos) velvetas. Pirktinė medžiaga, kaip ir medvilniniai, šilkiniai siūlai, biseris anuomet buvo prabangos prekė. Mįslė kaip senasis delmonas galėjo būti nešiojamas? Jokių raištelių nėra išlikę. Aina stebisi: „Velvetas – lengvai pažeidžiamas audinys, jei nusiuvi siūlę – lieka dygsniai. O čia nėra jokios siūlės ar dygsnio, jokių užuominų kaip delmonas prie juosmens buvo parišamas.“
Nustebino delmono apkantavimas. Pasak meistrės, gaminant eksponato kopiją, nustebino ypatingai kruopštus rankdarbio apkantavimas. Delmonas apsiūtas pirktine juostele, kuri dar sutvirtinta apsiuvamuoju dygsniu. Panaudoti juodi medvilniniai siūlai su kuriais ir delmono pagrindas išsiuvinėtas. Apsiūta labai lygiai, milimetro tikslumu. Matyti tik siauras juostelės kraštelis, kuris atrodo tarsi dekoratyvinė violetinės spalvos siūlė. „Moters kruopštumas mane labai sužavėjo. Aš dirbau su padidinimo stiklu, o jinai nelabai ką galėjo turėti – tik adatą, siūlus“ – stebisi Aina.
Šeimos šventės ir tradicijos
Aina Endružienė (gim. Pekūnaitė) pasidalino savo ir artimųjų papasakotais prisiminimais apie šeimoje švęstas krikštynų, įžegnojimo šventes, Kapinių šventę Midverių kaime, pagarbą ir rūpestį artimųjų kapams, mamutės ir tėvuko išgyvenimus Antrojo pasalinio karo metais bei pokaryje ir apie linksmas velykinio zuikio dovanas.
Krikštynos
Esu pakrikštyta 1974 m., prieš pat šv. Velykas, Didįjį šeštadienį. Mane krikštijo tylos, susikaupimo metu. Didįjį penktadienį ir Didįjį šeštadienį nebuvo galima nei linksmintis, nei malkų skaldyti ar kitų darbų dirbti iki kol nesulaukta Prisikėlimo. Mano krikštynose dalyvavo dvi poros kūminų. Jaunesnieji, ant kurių rankų buvau pakrikštyta, buvo Irma Kiaupaitė (vėliau Grib) ir Martynas Paliokas. Vyresnieji – „skuduriniai“ – Ida Krauleidienė ir Endrius Krauleidis. Tikroji kūma – teta Irma buvo jauna, septyniolikos metų. Į kūmas galima eiti nuo tada, kada esi įžegnota. Abi kūmos man visada buvo labai dosnios. Dėmesį ir globą jaučiu iki dabar. Mūsų krašte tikėta: „Ant kieno rankų esi pakrikštyta – daugiau nei iš mamos perimta.“ Manyta, kad vaikas bus panašus į kūmą. Grįžtant iš bažnyčios kelius užtverdavo bromais, kuriuos išpirkti reikėjo „lėlės koja“ – saldainiais, pyragais, gėrimais.
Įžegnojimo šventė Žemaičių Naumiestyje
Bažnyčią nuo pat vaikystės lankau Žemaičių Naumiestyje. Su tėvais ir broliu Andriumi vykdavom traukiniu iš Klaipėdos į Šilutę, o iš ten autobusu į Žemaičių Naumiestį. Prisimenu, kad vaikystėje į bažnyčią nešėmės senovines maldaknyges.
Konfirmuota buvau Žemaičių Naumiestyje prie kunigo Jono Armonaičio. Konfirmacijai užsirašėm prieš šv. Velykas ir intensyviai mokinomės. Vietiniai vaikai dažniau eidavo į pamokas, mes, atvykę iš Klaipėdos – rečiau. Kunigas J. Armonaitis mokė iš senovinių knygų. Kai aš vėliau ėjau į bažnyčią, dar kurį laiką nešiodavausi savo senovinę įžegnojimo maldaknygę gotiškomis raidėmis. Ir šiandieną įžegnojimo giesmę „Taigi imk mano ranką“ man miela giedoti iš seno giesmyno. Naujame giesmyne jau yra pakeisti kai kurie senieji giesmės žodžiai. Konfirmantų pamokos vykdavo klebonijoje. Ten kunigas J. Armonaitis ir gyveno. Konfirmantų užduotis atsiskaitydavom prieš pamaldas sekmadieniais, bet būdavo, kad ir penktadienį kunigas liepdavo atvažiuoti. Įžegnojimui kiekvienas pasirinkom ir išmokom savo „eilutę“. Tai du ar trys posmeliai iš giesmės. Kunigas leido pasirinkti labiausiai patikusią „eilutę“. Mudvi su mama kartu pasirinkom. Per įžegnojimą J. Armonaitis sakė pamokslą norėdamas mus pamokyti, sustiprinti tikėjimą.
Kalbėjo, kad esam kitokie – evangelikai liuteronai, „vokietukai“, todėl mus gali žeminti. Mokė, kad turim atsilaikyti.
Mano mamutė Marta Marė ir tėvukas Endrius
Į mamos tėviškę Raugelių kaime dabar atvažiuoju vieną kartą per metus. Tebėra išlikusi sena sodyba. Kapinės randasi gretimame Midverių kaime. Ten birželio arba liepos mėnesiais vyksta Kapinių šventės, į kurias suvažiuoja visi artimieji. Tai pagrindinė giminės šventė. Kaimynė Elytė Čerkienė, gyvenusi Midverių kaime, ruošdavo pietus. Po pamaldų kapinėse, žmonės susirinkdavo jų namuose. Ligoniams kunigas duodavo Šventą Vakarienę. E. Čerkienės mama Agota Fišerienė buvo labai pamaldi moteris. Ji negalėjusi vaikščioti, nuvykti į bažnyčią, todėl kas rytą, vakarą giedodavo viena pati lovoje, meldėsi. Šimto metų sulaukė. Mano proseneliai Kiaupai palaidoti Degučių kapinėse. Teta Irma prisimena, kad su mamute ir sese
prisikraudavo visą vežimą jurginų arba kardelių, pasiimdavo porą bidonų vandens ir tose kapinėse beveik puse kapų sutvarkydavo, nes giminė buvo plati. Rudenį kapus paruošdavo žiemai: užklodavo pušų ar eglių šakomis ir palikdavo iki pavasario. Mamutė Marta Marė Margytė (1916–1980) kilusi iš Margių ir Naujokų, kurių šaknys Raugelių kaime. Tėvukas Endrius Kiaupa (1905–2005) gimė ir užaugo Žalpių kaime, netoli Degučių. Tėvuką vadindavom Andrius, nors jis iš tikrųjų Endrius vardu.
Senelius vadinau mamute ir tėvuku. Mano mamutė mirė kai buvau septynerių metų. Palaidota Midverių kapinėse. Ją laidojo du kunigai: J. Armonaitis ir L. Fetingis. Mamutė buvo puiki šeimininkė. Artimieji ir dabar prisimena kaip ji Kalėdoms pašaudavo į pečių kugelį su žąsiena. Būdavo didžiausia šventė! Mamutė priaugindavo daug žąsų – po penkiasdešimt, šešiasdešimt. Visi vaikai net ir dabar dar naudoja jos pasiūtus
patalus, prikimštus žąsų plunksnų. Mamutės tėvas užsiėmė linininkyste, turėjo jaują. Linus ir audinius veždavo parduoti į Šilutę, Tauragę, Katyčius, kur buvo dideli turgūs.
Lemtingo karo metai. Mamutė ir tėvukas pasitraukė į Vokietiją Antrojo Pasaulinio karo metais. Išvažiavo su dviem vaikais. Ten tuos du vaikus ir palaidojo. Dukra Hilda Kiaupaitė (vėliau Butkienė) gimė jau Vokietijoje 1941 metais, o brolis Helmutas – ten pat 1943 metais. Šeima traukiniu sugrįžo į Tauragę 1945 metais. Tėvuką ištrėmė į Rusiją. Mamutė viena su dviem vaikais iš Tauragės pėsčiomis sugrįžo į gimtuosius Raugelius, Namai jau buvo užimti. Ji su dviem vaikais savo namuose liko kaip įnamė. Buvo leista prisiglausti tik viename kambarėlyje. Tik 1961 m. gimtuosius namus atsirado galimybė išsipirkti.
Vaikystėje girdėjau pasakojant, kad tėvukas buvo gražus, aukštas vyras. Tremtyje jam lemtingai teko sutikti geros širdies daktarę, kuri „prirašė“ džiovą ir išrašė į namus numirti. Jis grįžo pas mamutę ir vaikus. Visą gyvenimą iki senatvės (sulaukė garbingo devyniasdešimtmečio) prarūkė pypkę. Geriausios dovanos tėvukui visada buvo pypkė ir lazda. Pats augino taboką. Visą gyvenimą geru žodžiu minėjo daktarę, kuri jam išgelbėjo gyvybę. Tėvukui sugrįžus, gimė dar keturi vaikai.
Kai šeima 1945 m. sugrįžo iš Vokietijos, vyriausiai mamos seseriai Hildai buvo ketveri. Ji temokėjo vokiečių kalbą. Jei į namus užsukdavo nepažįstami žmonės, mamutė savo dukrą uždarydavo šuns būdoje, kad neišeitų ir nepradėtų kalbėti vokiškai. Bijojo, kad šeimos neištremtų į Sibirą.
Velykos – smagiausia vaikų šventė
Šv. Velykas švęsdavom Raugelių kaime pas tėvuką. Prisimenu, kaip jis man duodavo mažą peiliuką ir liepdavo braižyti margutį pačios sugalvotais raštais. Šv. Velykų rytą tėvukas pakeldavo mus su broliu Andriumi ir vesdavosi už tvarto zuikio paliktas dovanas ir vaišes susirasti. Jis turėdavo lazdikę. Priėjus aviu spiriukų krūvelę tėvukas su savo lazdike pavartydavo ir sakydavo: „Va pažiūrėkit, zuikis prabėgo!“ Ten kur nors netoliese ir būdavo šokoladas ar saldainis pakabintas – zuikio dovanėlės. O mano kūma Irma Grib (gim.Kiaupaitė) prisimena, kad jos tėvukas už tvarto padarydavo ir lizdelius iš šieno. Ten zuikis Velykoms saldainių ir medinių margučių padėdavo. Midverių kaime gyvenusi kaimynė Elytė Čerkienė gražiai margindavo kiaušinius su vašku. Margino pasiėmusi adatikę su galvute arba su degtuku. Su adatike dailiau išeidavo. Braižydavo ir su peiliuku. Kas turėjo daugiau kantrybės, tas gražiau išbraižydavo. Vėliau margučius margino su augalų lapukais, daigeliais, kurie išlįsdavo iš po sniego. Margino Didįjį šeštadienį. Kūma Irma Velykų antrą dieną eidavo velykauti. Pasiimdavo beržo šakelę ir bėgdavo per Raugelių kaimą. Atidariusi duris sudainuodavo dainelę ir gaudavo dovanų. Sekmadienį negalima velykauti. Sakydavo: „Gausi kailinius utinėti (rinkti utėles)“.
Nuotraukos: A. Kavaliauskienės, iš Ainos Endružienės asmeninio archyv.
Medžiagą parengė dr. A. Kavaliauskienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja