Žvejininkų geresnio gyvenimo paieškos
Vilnonės gaubiamosios skaros – kuskos savininkė Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) gimė 1919 m. birželio 4 d. Melnragėje. Iš ten pat kilusi ir jos motina Sofija (Zofija) Narvilienė (gim. Kvyklytė). Sakydavo, kad mama kilusi iš žvejininkų. Tėvas Matas Narvilas buvo malūnininkas iš Salantų valsčiaus. Eugenija augo kartu su broliais Juozapu, Justinu ir seserimis Stanislava, Kamile. Melnragėje žemės buvo „prastos“, todėl devyniolikmetę dukterį tėvai ištekino į Salantų valsčių už žemaičio Antano Rimkaus. Vis tik ten taip pat jaunamartės laukė ne geresnis gyvenimas, o „vargo vakarienė“, nors vyras ir dėjo pastangas – dirbo staliaus darbus. Beje, jis mėgo muzikuoti, griežė bandonija. Eugenija pagimdė tris vaikus: Antaną, Eugeniją, Elvyrą. 1944 metais jauna šeima sugrįžo gyventi į Melnragę. Po karo, iki 1960 metų glaudėsi kareiviams pastatytuose barakuose, vadinamajame „gorodoke“. Eugenija pykusi, kad sūnus Antanas pasirinko žvejo profesiją, nes maniusi, jog gero gyvenimo pagrindas yra išsimokslinimas – amatas, o žvejo gyvenimas visada liks vargingas.
Tėvonija – Melnragėje
Prosenelių namas Melnragėje buvo medinis. Per vidurį buvusios durys, su skersai sudėtomis lentelėmis. Durų lentelės taip buvo dedamos siekiant apsisaugoti nuo smėlio audrų, kad jas iš vidaus galėtų išimti – „iškabinti iš rėmo“. Namus statydavo šonu į jūrą, jog kuo mažiau užpustytų. Turtingesni, ar gyvenantys su senais tėvais, statėsi dviejų galų namus. Tada, jeigu vieną galą užpusto – pro kitą galėjo išeiti. Langai būdavo mažiukai: trys langiukai ir trys langiukai… Langus įstatydavo taip, kad pro juos galėtų išlipti, jeigu užsipusto durys. Stiklų nebuvo. Juos traukdavo gerai išdirbtomis kiaulės pūslėmis. Tokį namą Eugenija Selskienė (gim. Rimkutė) prisimenanti iš nuotraukų, matytų vaikystėje, kuriose buvo įamžinta šeimos šventė. Tada dar matušė – močiutės mama Sofija Narvilienė (gim. Kvyklytė) gyva buvusi. Vėliau, nujausdama artėjančią mirtį, Sofijos dukra Eugenija visą nuotraukose užfiksuotą atmintį negrįžtamai sunaikinusi – paprašiusi kaimynės sudeginti.
Provaikaitė Eugenija senelių tėvoniją pažinusi ne tik iš nuotraukų. Kai vaikystėje su močiute eidavusi pasivaikščioti pagrindine Melnragės gatve, tų namų, kurie šiandieną stovi, „nebuvo nei vieno“. Vaikaitė prisimenanti tik senus nedidukus žvejų namelius – medinukus. Vadindavo juos tuomet barakais, nors ten gyveno žvejų šeimos. Močiutė vaikaitei kartodavusi: „Čia buvę mano namai… tėviškė…“
Melnragėje žmonės gyveno neturtingai, lydimi nuolatinio nepritekliaus. Vienintelis pragyvenimo šaltinis – žvejyba. „Ne pyragai buvo… Čia smėlis – kas čia augs… Daržiukai maži buvo. Jei prisikasdavo vagelę priesmėlio, tai buvo gerai…“, – prisimenanti Eugenija Selskienė (gim. Rimkutė). Jos teigimu, daržiukus melnragiškiai turėję atokiau nuo jūros. Ruože nuo Melnragės iki Girulių, kur dabar eina pėsčiųjų takas – žmonių rankomis užsodintas miškas. Ten anksčiau buvo ganyklos. Karvių niekas nelaikė, tik avis ir ožkas.
Protėvių kapai – Karklės (buv. Karklininkų) senosiose kapinėse
Karklės senosios kapinės buvo arčiau jūros. Dabar kopa yra nuplauta. Kapinės buvo labai arti jūros, o paskui tiktai „traukėsi į pakraštuką“. Prie pat tvoros ir dabar dar matosi senieji antkapiai. „Va, likę, jeigu gerai pažiūrėjus… Čia yra mano močiutės senelis palaidotas“, – dalinosi prisiminimais Eugenija Selskienė (gim. Rimkutė). Pasak pašnekovės, kapinaitės buvo mažos, nes gyvavo tradicija šeimos narius laidoti vieną ant kito. Čia buvo palaidota ir daugiau moters giminaičių. Tai ir močiutės teta Gomaitė, kuri buvo netekėjusi, palaidota šeimos kape.
Ten anksčiau stovėjo medinė lentelė – toblyčia su įrašu. Neretai matydavosi viena lentelė prie kitos, bet duobė buvusi viena, nes laidodavo ant viršaus. Žvejų šeimose būta tradicijos sutuoktinius laidoti atskirai – kiekvieną savos šeimos kape: vyras laidodavosi prie savo tėvų, žmona – prie savo. Trikdyti mirusiuosius ir eiti į kapus nebuvo priimta – „nebuvo mados“. „Karklės senosios kapinės buvo štai čia, arčiau jūros“, – prisimena Eugenija Selskienė (gim. Rimkutė).
Kuskos istorija
Kuska pirkta prieš karą 1937–1938 metais Klaipėdos turguje, žydų krautuvėje. Ją Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) pirko prieš išvažiuojant į Salantus – išvažiavimui, kelionei. Dėvėjo ant pečių, kaip šiltą drabužį. Ant galvos niekada neryšėjo. Su šia kuska ir visus savo vaikus augindama vystė. Vėliau, paaugusius, žiemą su ja apsiausdavo.
Vietinių ponių siuvėja
Kuskos savininkė Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) buvo plačiai žinoma klaipėdiškių ponių siuvėja. Siūti mokėsi pas vietinę siuvėją Klaipėdoje. Siuvimo amato mokytis tėvai leido dvi dukteris, tačiau Eugenijos sesuo Kamilė neturėjo tam sugebėjimų. Eugenija buvo labai gera siuvėja. Siuvimo mašiną „Zinger“ ji buvo įsigijusi dar prieš vestuves. Gaudavo pakankamą užmokestį. Sakydavusi, kad tokio gero uždarbio niekada niekur negausi kaip Klaipėdos krašte.
Eugenija dažniausiai siuvo moteriškus drabužius. Pagrindinės klientės buvusios vietinės ponios – vokytkos. Jos buvusios šišioniškės, tačiau dažniau kalbėjusios vokiškai nei lietuviškai. Siuvusi ir vyriškus puspalčius – žakietus. Juos supirkdavo žydų krautuvės.
Neretai tekdavo siūti moteriškas šilko pirštinaites, kurios buvo nešiojamos prie suknelių – kleidžių. Pirštinaitės buvo siuvamos iki pusės pirštų. Kleides siuvo su kalnieriais, manketais ir sagomis. Gorsetų – korsetų nei merginos, nei moterys nedėvėjo, tačiau suknelės ties liemeniu buvo specialiai sutvirtinamos kietais ūsais.
Kleidės – kelių kartų pasididžiavimas
Sūnaus Antano dukros Eugenija ir Daiva buvusios „pirmos mergos“ kaime, nes augo gražiai išpuoštos. Močiutė joms sakydavusi: „Aš pati turėjau tokią gražią kleidę ir jums pasiūsiu“. Bet močiute vaikaitės jos niekada nevadino. Vadino mama, o savo mamą jos vadino „mamyte“. Pati Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) savo mamą vadino matuše. Taip buvo vadinamos visos senos vietinės moterys.
Iki antrojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte buvo madingos smulkiai klostytos – ji sakydavo gopruotos kleidės su aukštomis plisuotomis apykaklėmis ir kleidės su klynukais – įsiuvomis. Tačiau tik turtingosios galėjusios sau leisti tokią prabangą, nes medžiagos brangiai kainavusios. Gražiausia suknelė buvusi su dvylika klynukų. Suknelės nebuvusios ilgos – „du sprindžiai nuo kulnų“. Galima numanyti, kad mados šiame krašte greitai nesikeitė, kadangi dukteriai tiko ir mamos suknelės modelis. Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) sakydavusi: „Mamos suknelę išardau, pasidarau iškarpą ir siuvu.“ Grožio etaloną nulėmė pagarba tradicijoms.
Moterų kitlikai su kutarais
Trumpus moteriškus švarkelius vadino kitlikais. Jų rankovės buvo statytos, rauktos. Turtingesnės moterys ir merginos savo švarkelius mėgo puošti su prisiūtomis, parauktomis juostelėmis. Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) labiausiai vertino šilkinę juostelę. Sakydavo: „vilna – dėl biednų žmonių“. Švarkelis turėjo būti taip pasiūtas, kad matytųsi ponios laikrodis ir bliuzelės manketai – gražiai išsiuvinėti rankogaliai. Iš to buvo sprendžiama ar turtinga merga. Kitlikams ties liemeniu įsiūdavo makniauką – paslėptą kišeniuką, kad panelės turėtų kur įsikišti nosinaitę. Nosinaitės buvo nedidelės, pasiūtos iš krebdašino – tankaus ir plono šilkinio audinio ar natūralaus šilko. Turtingesniųjų kitlikai buvo su kutarais – prailgintais skvernais. Ne visos galėjusios sau tai leisti. Toks medžiagos netaupymas buvo vertinamas kaip prabanga. Turtingesnės puošėsi ir pelerinomis – pečius dengiančiomis apykaklėmis, kurias buvo galima nusiimti.
Pajūrio moterų šukuosenos
Mergos kasas pynė prie smilkinio, virš ausų ir sukeisdavo – apvyniodavo aplink galvą. Surišdavo su šilko juostele, kaspinėliu, o neretai ir pačios nusimegzdavo šniūrelį su vąšeliu. Moterų plaukai priekyje turėjo būti sutempti. Kaspiną derino prie suknelės. Tai galėjo būti šilko atraiža. Vaikaitė prisimena, kad močiutė niekada neryšėjo skarelių. Net prieš mirtį prašė, kad jai mirus artimieji neužrištų skarelės. Žiemą nešiojo skrybėlės tipo kepurę, kuri buvo megzta ar siūta. Tačiau gobiamosios kuskos savininkės mama Sofija dar turėjo ir ant galvos ryšėjo juodą skarą. Eugenija Rimienė (gim. Narvilaitė) kritikavusi žemaites, kurios nešiojusios margas skaras su gėlių raštais.
Puošmenos: kukardos, makniaukos
Prie drabužio su dvejomis kilpomis surištas kaspinas vadintas kukarda, bet Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) tokių puošmenų nelabai mėgo. Kai mokėsi siuvėjos amato, jai buvo sakoma: „Geras kriaučius turi mokėti ir žiurkavonę – kilpą ir skylutę sagai užsegti gerai įsiūti“, t.y. geras kriaučius viską turėjo mokėti pats.
Delmonų to meto moterys neturėjo, nešiojo makniaukas – rankinukus, panašius į delmonus. Makniaukos buvo pasiuvinėtos, su kilpele ir saga, su rankena. Tokie rankinukai buvo išsiuvinėti spalvotais siūlais, dideliais dygsniais, kilpomis. Ten dėjo pinigus, šukas, veidrodukus. Veidrodukai buvo atidaromi. Tokį veidroduką ne bet kuri galėjusi įsigyti.
Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) turėjusi daug segių. Išlikusi tik viena. Ji buvo pirkta žydų krautuvėje, mamos Sofijos dovanota dukteriai 18-to gimtadienio proga.
Klaipėdiškės moterys nešiojo odinius batus, kuriuos vadino kurpėmis. Jie buvo suvarstomi, su pakulne. Pirko turguje, kur dabar Teatro aikštė.
Pajūrietiškos vaišės: gilių kava su gabaliniu cukrumi ir pyragais
Kuskos savininkė Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) buvo gera šeimininkė. Jai buvo gėda ant stalo padėti žemaitišką raugintų kopūstų sriubą su kiaulės koja, uodega ar pakepintu skrandžiu – kopūstynę. Pati kepė pyragus, keksus. Valgant stalas visuomet turėjęs būti gražiai paserviruotas. Tiesė staltieses ir servetėles. Geresnius stalo įrankius: sidabrinius peilius, šakutes, šaukštus laikė medžiaginiame įrankių dėklę, kuris buvęs rankų darbo, išsiuvinėtas savininkės inicialais. Įrankių dėklas buvo laikomas susuktas sekrete – indaujoje, skirtoje indams ir brangiems stalo įrankiams. Juos ištraukdavo tik švenčių progomis ar sulaukus garbingų svečių.
Maistą dažniausiai troškindavo, kepdavo retai. Močiutė Eugenija net varnas mokėjusi skaniai paruošti. Pagrindinis patiekalas būdavo lyg sriuba, lyg košė. Roputės buvo kaip cukriniai runkeliai, saldžios. Virdavo sirupą. Ir alų užraugdavo. „Plekšnių ir uotų galėdavai bet kada pasigauti. Anksčiau tėvas gaudydavo plekšnes ir uotus kada panorėjęs – „žilvičio kotą su kabliu įmerkęs į molą“ – prisimena Eugenija Selskienė (gim. Rimkutė).
Žuvis buvo „šventas reikalas“. Menkė buvo kaip duona – pagrindinis maistas. Valgė su bulvėmis. Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) pykdavo, kad menkė sovietiniais laikais buvo nevertinama. Stebėjosi: „Kaip galima katei pirkti tokią gerą žuvį?“ Iš žuvies gamindavo: suktinukus, kotletukus, kepsniukus, šaltieną-užpiltukus. Iš menkių, plekšnių, uotų…
Iš žemaičių pirkdavo sviestą, grietinę. Šišioniškai mušdavo kastinį, nes jis geriau išsilaikydavo nei šviežia grietinė.
Ruošdavo gilių kavą. Giles pati rinko Melnragėje. Apdžiovindavo, degindavo ant sausos keptuvės ir sumaldavo su kavamale. Gėrė be pieno. Pati nevartojo cukraus, tačiau svečiams laikė gabalinio cukraus, visuomet turėjo pyragėlių prie kavos.
Nemėgo šokti, tačiau mokėjo groti gitara
Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) pati visada vaikščiojo pasipuošusi. Vertino geras manieras ir laikyseną. Pabrėždavo, kad moteris turi būti pasitempusi ir sėdėti gražiai suglaudusi kojas. Susitikus buvo priimta bučiuotis į žandus. Vaikaičius glostydavo labai švelniai – ne su delnu, o su išorine rankos puse. Eugenijai nepatiko, kad žemaičiai ją vadino Eugiese.
Melnragėje vykdavo jaunimo vakaronės, tačiau Eugenija šokti nemėgo. Ji grojo gitara ir mokė ja groti savo dukrą. Namuose būdavo ir lūpinė armonikėlė. Sakydavo, kad mergina turi mokėti groti muzikos instrumentu. Su gitara grojo romansus, tačiau grojo tik melodiją, pati nedainavo. Gitara kabojo kambaryje ant sienos. Prie grifo buvo pririštas šilko kaspinas. Kai 1961 metais nuskendo dukra Eugenija, prie gitaros grifo parišo juodą šilkinį kaspiną. Dukra nuskendo eidama per medinį lieptą ties Minija, kuris netikėtai sugriuvo. Laidotuvių procesijoje dalyvavo labai daug žmonių, merginos buvo pasipuošusios tautiniais kostiumais. Dukra taip pat dirbo siuvėja, buvo baigusi siuvimo mokyklą Klaipėdoje.
Laidotuvės – šventas dalykas. Savo įkapėms turėjo nusipirkusi lagaminą – čemodaną. Įkapes sudarė baltos pirštinaitės, kojinės, balti bateliai su pakulne. Ten pat buvo ir vaško žvakė. Po galva prašė padėti mirusių vaikų nuotraukas. Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) mirė 2012 metais, sulaukusi 93 metų.
Pasakojimą apie muziejui dovanotą rankšluostį su monograma galima išklausyti filme „PRIKELTA ATMINTIS“:
Fotografijoje – Eugenija Selskienė su močiutės rankšluosčiu ir Asta Strumilienė:
MELNRAGIŠKIŲ ŽODYNĖLIS
Čemodãnas –lagaminas
goprúotas – smulkiai klostytas
gorsètas –korsetas
kalniẽrius – apykaklė
ki̇̀tlikas – trumpas moteriškas švarkelis
ki̇̀tlikas su kutãrais – trumpas moteriškas švarkelis su prailgintais skvernais
klei̇̃dė – suknelė
klynùkas – trikampio ar keturkampio pavidalo suknelės įdūrimas
kopūstỹnė –kopūstų sriuba su kiaulės koja, uodega ar pakepintu skrandžiu
kriaũčius – siuvėjas
kukárda – prie drabužio su dvejomis kilpomis surištas kaspinas
kùrpės – moteriški odiniai batai
kuskà – didelė stora skepeta apsigaubti
makniáuka – rankų darbo rankinukas, puoštas siuvinėjimu
mankètai – rankogaliai
Nuotraukos: A. Kavaliauskienės, D. Bielkausko ir iš MLIM archyv.
Medžiagą parengė dr. A. Kavaliauskienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja