Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Konservavimo ir restauravimo centre sutikta jauna specialistė prisistatė linksmai ir žvaliai: „Esu Akvilė Poškienė, Klaipėdos universiteto jaunesnioji mokslo darbuotoja. Dirbu konservavimo-restauravimo centre, Baltijos regiono archeologijos ir istorijos institute. Mūsų centras įsikūręs neseniai, prieš metus laiko. Čia užsiimame meniniu baldų restauravimu ir archeologinės medienos konservavimu.“  

Nors universiteto erdvės skirtos studentams, mokslininkams, jų tyrimams, tačiau Akvilei patinka bendrauti ir su vaikais, pasakoti jiems apie restauravimo paslaptis. Į dirbtuves atėję mokyklinukai prisiliečia prie pačių „rimčiausių“ darbų: skrynių bei kitų baldų nuplovimo, pavalymo. Specialistė supažindina savo jaunuosius lankytojus ir su restauratorių naudojamais įrankiais. „Paskaitų“ skaityti netenka, nes vaikams patinka procesas, veiksmas, juos traukia rankų darbas. Pasak restauratorės, turėdami galimybę prisiliesti prie senų baldų, vaikai patenka į akistatą su istorija, prabėgusiu laiku…

Akvilė restauravimu susidomėjo prieš septynis metus. Anksčiau veiklą vykdė individualiai, ir jau anuomet turėjusi nemažai darbo: „Žmonės pradėjo vertinti skrynias ir kitus baldus, nuimtas nuo savo močiučių palėpių. Atėjo laikas jais pasirūpinti, nes kitu atveju prarasim šitą įspūdingą etnografinį paveldą“, – teigia restauratorė.  

Prie vienos skrynios su tapytais ornamentais sutvarkymo specialistei tenka praleisti pusmetį. Pirmiausiai paruošiama darbų programa. Neretai tenka atlikti ir papildomus cheminius tyrimus. Prie restauravimo proceso pereinama palaipsniui. Pirminis procesas – daikto istorinis tyrimas. Pasak Akvilės, užtrunka laiko, kol „prakalbini senovę“: „Tu vaikštai aplink naują daiktą, su juo „susipažįsti, susidraugauji“. Tarsi lauki, kol jis pradeda su tavimi bendrauti, kol atsiveria tai, kas iš pirmo žvilgsnio nebuvo pastebėta. Užtrunka iki dviejų ar trijų savaičių, kol vieną dieną kažką naują pamatai!  Tik tada prieini prie restauravimo proceso“, – patirtimi ir jausmingais išgyvenimais  dalinasi Akvilė.

Tapytų baldų ornamentikos, t. y. polichromijos atkūrimas – ypatinga sritis. Atkurti spalvas ir sunykusius elementus turi teisę tik specialistai. Nuo purvo ir pelėsių skrynia valoma įvairiais restauravimo tirpalais. Tada restauratorei itin smagu stebėti kaip piešinys atsidengia, išryškėja. O kai tapytas ornamentas padengiamas apsaugine plėve – piešinys dar labiau atsiskleidžia.

„Man labiau patinka, kai ornamentika yra tiesiog konservuojama. Ryškinti spalvas ir atkūrinėti fragmentus nematau prasmės. Svarbu palikti istorinę žymę, akcentuoti, kad praėjo laikas ir neliko to ar kito elemento… Juk nieko nėra amžino! O kas išliko – užkonservuojame, padengiame apsaugine plėvele, laku. Taip sustabdomas nykimo procesas ir išryškinamas meninio elemento grožis“, – įžvalgomis dalinasi specialistė.

„Prie šių senovinių baldų anksčiau gyvenime neteko prisiliesti, – pasakoja Akvilė. – Giminėje nėra išlikusių paveldėtų skrynių.“ Kai su jomis restauratorė susidūrė savo darbe ir įsigilino į šio kraitinio baldo paskirtį bei istoriją. Ji pasakoja: „Ypatingai sudomino tai, kad skrynios buvo gaminamos merginoms, kurios turėjo ištekėti ir išeiti iš savo namų. Ką gyvendamos tėvų namuose jos išsiaudė, pasisiuvo, tekdamos susikraudavo tik į skrynią. Tai labai asmeninis daiktas, daugiau nei baldas ar buities reikmuo. Supratau, kad šio baldo užsakymas ir pagaminimas turėjo būti labai jautrus momentas jaunos moters gyvenime…“ – svarsto restauratorė.

Šiandieną skrynias prikelti naujai būčiai atneša ne būsimos nuotakos, bet tie, į kurių rankas jos pakliūva. Šis palikimas turi meninę vertę, todėl specialistė į savo darbą žvelgia su didele atsakomybe. Ji ypatingai džiaugiasi išvyka su muziejininkais į Dreižius: „Buvo smagu vykti į ekspediciją parsivežti kraitinės skrynios. Ypatingai pradžiugino tai, kad net ir per neryškų vaizdą jos plokštumoje pastebėjom įrašytus pagaminimo metus – 1855.“ Restauratorė pastebi, kad skaičiai dažniausiai būna užrašomi prie spynos arba kuriame nors baldo kampe. „Labai smagūs yra tie atradimai. Dar nemačiau dviejų visiškai vienodų skrynių. Skiriasi tiek polichrominė puošyba, tiek šio medinio baldo dydžiai. Kiekviena kraitinė skrynia pasakoja savo istoriją.“

Pasak restauratorės, gaminant skrynias nenaudoti metaliniai vinys, o tik mediniai kaiščiai. Sutvirtinimui skirti vinys – tai laiko intervencija. Restauruojant tokie naujai atsiradę priedai yra naikinami. Jeigu vinys buvo rankų darbo, tai žinovas nusprendžia – gal verta palikti. „Jeigu matai, kad lenta ne autentiška, prikalta vėliau, tai norisi ją nuimti. O kartais susimąstai: gal verta palikti? Tenka atsakingai nuspręsti: kokią istoriją palikti“, – patirtimi dalijasi jaunoji restauratorė.

Iš vaikystės Akvilė buvusi žingeidi ir nenustygstanti vietoje. „Per dieną pabūdavau keliuose vaidmenyse. Nuo gydytojos iki laikraščio pardavėjos ar režisierės. O restauratorius –  tai tarsi baldų gydytojas. Savo „pacientą“ reikia prikelti naujam gyvenimui, tenka galvoti, kas padeda, ieškai metodų ar „vaistų“,  – linksmai pasakoja Akvilė.

„Mano namuose nėra nei vieno antikvarinio daikto. Didesnę dienos dalį su jais „gyvenu“ darbe ir įsijaučiu į tokią būti… O namuose – viskas atvirkščiai. Ten nėra jokio senovės dvelksmo. Man tinka palyginimas: „Kaip batsiuvys be batų“, – šypsosi Akvilė. – Seni daiktai turi savo aurą. Kai visą dieną su ja išbūni, tai vakare norisi grįžti į švarią aplinką be dulkių, be praeities istorijos dvelksmo…“

Restauruojant senus baldus jų „gydytojai“ tenka atlikti ir vyriškus darbus: pakelti, prigręžti, net su masyviu kaltu padirbėti. Bet restauratorė tuo nesiskundžia. Fizinis krūvis jai puiki galimybė išsikrauti. „Jeigu pavargai nuo sunkaus darbo, tai eini pailsėti – kruopštesnių darbų atlikti. Nemažai laiko tenka praleisti atsargiai su įvairiais tirpalais nuiminėjant tam tikrus pašalinius sluoksnius, – patirtimi dalijasi Akvilė.  

Ši ekspedicija restauratorei pirma. Važiuoti į visiškai apleistą sodybą ir ten aptikti senus baldus – neįkainojama patirtis. Ji stebėjosi, kad atokioje sodyboje jau daug metų karaliavo „sustojęs laikas“, niekas nebuvo nepaliesta. O mums atvykus skrynios nebuvo, kaip įprasta, paruoštos išvežimui ir sudėtos taip, kad liktų tik patogiai jas įsikelti į automobilį. Įspūdį jaunai specialistei paliko ir akistata su šiandiena, pamatytas vaizdas, kur stovėjusios skrynios, kokioje aplinkoje. Akvilę sujaudino patirti išgyvenimai atvykus į tą vietą, kur jos tarnavo savo šeimininkei visą gyvenimą. „Buvo įdomu atvažiuoti į jau nebegyvenamą sodybą ir pamatyti kaip gamta  viską apsupa, aprėpia, užgali… Ir tada norisi išgelbėti nuo laiko tėkmės likusius vertingus daiktus, juos išsaugoti, kol dar amžinybė visko „nepričiupo“. Mediena pavaldi laikui, pūva. Gamta viską pasiima į savo glėbį. Net ir vabaliukai ar graužikai yra gamtos dalis ir jie prisideda prie paliktų likimo valioje daiktų nykimo…“  – mintimis dalijasi Akvilė. Specialistė teigia, kad ši išvyka įkvėpė ją ir toliau dar aistringiau tyrinėti Mažosios Lietuvos regiono skrynias, pasidomėti kiek jų yra išlikusių, kokie ornamentai ir formos būdingos.  „Prieš vykdama į ekspediciją galvojau, kad sodyba nėra tuščia, vieniša… Tikėjausi sutikti jos šeimininkus… Atvykus užliejo nauji pojūčiai, naujas patyrimas. Teko susimąstyti apie gyvenimą. Apie tai, kad žmogui lemta viską palikti ir išeiti… Daiktai juk nedingsta. Arba jie per tam tikrą laiką supūva, arba juos turi kažkas paimti savo globon ir išsaugoti. „Perlus“ suradę turime džiaugtis, kad jie išliks“, – linksmai pasvarstymus užbaigia jaunoji Klaipėdos universiteto restauratorė.

© Ekspedicijos akimirkos iš Marės ir Kristupo Reizgių sodybos Dreižių kaime. 2022 m. liepos 14 d. A. Kavaliauskienės nuotr.