Tautodailės metų ir Valstybės dienos proga EKSPONATŲ ISTORIJOSE pažintis su jaunomis kūrėjomis, kurioms rūpi tradicijos. Savo ieškojimais, atradimais bei darbais jos skuba dalintis. Tai mūsų pašnekovės – muziejaus talkininkės Ingrida Šilgalytė, Sondra Vaišvilaitė ir Danguolė Vaišvilaitė.

Lietuvininkių skepetėlės sugrįžta

Kam lietuvininkei buvo reikalinga tautinio kostiumo detalė – dekoratyvi skepetėlė? Ar tai tik praktiškas aprangos priedas, ar puošmena, kuri merginai ar moteriai teikė pasitikėjimo, grakštumo, elegancijos, buvo išskirtinumo ir atpažinimo ženklas?

• 

• 

Lietuvininkų drabužių Lietuvos muziejuose surinkta mažai, o aprangos detalių išlikę vienetai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etninės kultūros ekspoziciją „Prikelta atmintis“ papildė atkurti lietuvininkių aprangos priedai – skepetėlės, kurių autorė tautodailininkė Ingrida Šilgalytė. Dažnam klaipėdiškiui, miesto šventėje teko sutikti žemaitiškai kalbančią audėją kuršiškais drabužiais, kuriuos pati išsiaudusi ir pasisiuvusi.

Tai Ingrida Šilgalytė – archeologinių drabužių rekonstruktorė, klubo „Pilsots“ narė ir lietuvių liaudies tradicijas entuziastingai puoselėjanti tautodailininkė, edukatorė, kuriai vos 26-ri, o visi moteriški amatai jos jau išbandyti!

 Atlaiduose – lemtingas susitikimas

Ingridos pažintis su liaudies menu prasidėjo tradicinėje Salantų miesto šventėje, pirmąjį rugpjūčio sekmadienį, per Porciunkulės atlaidus. Audėja Regina Jablonskienė ten demonstravo savo amatą. Ir kas tada būtų galėjęs patikėti, kad tuomet tik penkiolikmetei gimęs noras padovanoti mamai rankšluostį jubiliejaus proga taps realybe? Audimo pamokos vyko patyrusios audėjos R. Jablonskienės namuose. Audė slapta, kad mama nesužinotų. Ingrida lankė muzikos mokyklą, tad turėjo kaip pasiteisinti kur užsibūna po pamokų. Pas Salantų audėją Ingrida ne tik audusi, bet ir linksmai „gyvenimo mokyklą“ išėjusi. „Kalbėjomės ir apie šeimą, ir apie vyrus, ir kaip maistą gaminti“, – su šypsena prisimena. Rankšluosčių audimas nuo pat pirmojo susitikimo tapo svarbiausia judviejų veikla. Rankų darbo rankšluostis – tai ir simbolinė dovana, ir praktiškas, reikalingas buityje reikmuo. Rankšluosčių audimas – smagiausias būdas amatui pademonstruoti, aplink suburti smalsuolius. Staklėse užsimetusi rankšluosčio metmenis Ingrida su patyrusia audėja R. Jablonskiene važinėjo po muges visoje Lietuvoje ir su meile dalinosi žiniomis apie audimą, kvietė visus norinčius šį amatą išbandyti. Šiandieną Ingrida tęsia pradėtą veiklą viena. Kviečia ir skatina austi susidomėjusius, vadovauja audėjų kursams, į kuriuos patekti ne visada atsiranda vietos. Tai lygu stebuklui: po dviejų savaičių šalia Ingridos staklėse atsisėdusios moterys jau rėžo [pjausto į gabalus, raižo, karpo] ploniausias drobeles! Kaip dainose išdainuojama: linus verpia, audžia, baltina, rėžo ir siuva…

 Ingridos staklės ir mestuvai

 Kur gimsta rankų darbo šedevrai, sušildyti širdies šilumos? Šiandieną gimtajame Dvaralio kaime, prie pat Salantų, neapšildomoje verandoje stovi Ingridos staklės. Ten pat įtelpa dar ir stalas bei kėdė. Taip buvo anksčiau ir liko. Patogumų audžiant nereikia. Jaunoji tautodailininkė turinti ne vienerias stakles. Seniausios – 1863 metais padirbtos, o vis dar tinkamos austi. Jas saugo, tausoja. Sutikti net ir svetimi žmonės visoje Lietuvoje neretai prasitaria, su širdies skauduliu padejuoja: „Močiutė turėjusi stakles. Stovėjo palėpėj ar ant aukšto – užėmė vietą. Tvarkėmės  – sudeginom, išmetėm.“ Tautodailininkė pasakoja: „Staklės – didelė malkų krūva kol ten nesėdi audėja…. Kai aš žinau, kad žmonės stakles išmes – sudegins, sukapos, jų niekur niekas nebepanaudos – priglaudžiu, nusiperku – tegul geriau stovi pas mane kūtėj ar kur kitur. Jei bus išsaugotos – gal dar kam nors prireiks.“

Audinio neišausi be mestuvų, o jų nenusipirksi parduotuvėj. Tautodailininkė turi ne vienerius mestuvus. Ingrida naudoja senovinius, gautus iš Tauragės audėjos. Apie juos pasakoja: „Mestuvai troboj netelpa. Jie yra 2,5 metro aukščio, sukasi aplink savo ašį. Aš juos išsinešu į lauką. Ant mestuvų užmetu siūlus, vėliau visą giją nešu į stakles. Kai nebereikia – mestuvus sulankstau kaip knygą, pastatau prie sienos. Ir staklės išsiardo. Žmonės mokėjo praktiškus daiktus pasigaminti.“

 Verpti išmoko iš močiutės

Močiutė verpė vilnas. Kol buvo gyva, Ingrida paprašė pamokyti, bet pirmu bandymu nusivylė: pačios suverptas siūlas buvo tai per storas, tai per plonas, vis trūko…. Tautodailininkė prisimena: „Aš nespėju – kalvaratas [verpimo ratelis] sukasi per greitai! O kai močiutė atsisėda (jai tada buvo 85-ri) – rankose verpimas „tirpsta“, lygiausias siūlas suverpiamas, lyg nieko ir daryti nereikia!“  Močiutė verpė augindama vaikus, naktimis. Vaikams duodavo „špūlę išvyti“ į kamuolėlį. Kol moteris verpia ar audžia, vaikams buvo liepiama paprastus darbus padaryti.

 Rankdarbiams reikia įkvėpimo

Vestuvinės dovanos Ingridai atrodo labai paslaptingos. Jei tautodailininkei reikia į rankšluostį įausti rūtas, tai mintys sukasi ne apie raštus, o apie jaunuosius: kaip šiedu susitiko, kas jie tokie, kodėl „ženijasi“, ar ilgai kartu gyvens, kur panaudos išaustą rankšluostį?  Ingrida įsitikinusi, kad gražios mintys ir geros emocijos labai svarbios ruošiant dovaną: „Jei savo geras emocijas įaudi į dovaną, tada pavyksta gražūs ir prasmingi darbai.“ Audėja prisimena ypatingą vestuvinį prašymą: rankšluostyje įausti šešiasdešimt mažų vyšnelių. Ausdama svajojusi apie romantišką ir lemtingą jaunųjų pažintį po vyšniomis…

 Paslaptingojo pasleto paslaptys

• 

• 

Žodžio pasletas nesurasime lietuvių kalbos žodyne. Taip vadinta puošniai siuvinėta skepetėlė Kalėnų kaime, Pagėgių apskrityje. Pasletas, saugomas A. ir A. Tamošaičių galerijoje „Židinys“ turi ir daugiau paslapčių. 

Kodėl išsiuvinėti tik trys ketvirtadaliai skepetėlės? Kam sutartinai pažymėta lenkimo linija? Pasak Ramutės Raciūtės, tai – vienas vertingiausių Mažosios Lietuvos eksponatų, naudotas XVIII a. pabaigoje. Austas dvinytai, aplinkui įaustas siauras raudonų medvilninių žičkų [raudonų pirktinių siūlų] ruoželis. Kopijos autorė Ingrida su šypsena prisimena, kad spėliojo: kodėl aplink einančio siuvinėjimo rašto pradžia vienokia, o toliau kitaip išsiuvinėta? Ji mananti, kad anuomet siuvinėtoja kūrė būsimą raštą, bandė įvairius dygsnelius, improvizavo. Gaminant kopiją tautodailininkei teko visus pirmosios siuvinėtojos buvusius „bandymus“ – dygsnelius atkartoti. Nors skepetėlės pagrindiniai raštai išsiuvinėti geometriniais žvaigždučių ornamentais, Ingrida tikina, kad dviejų visai vienodų žvaigždučių visame paslete nėra! Skepetėlės kraštas puoštas raudonais ir baltais kutais, suvertais ant mėlyno siūlo. I. Šilgalytė teigia, jog kutų darymas užima daugiausia laiko. Raišant pasleto kopijos kutų siūlelius teko praleisti visą dieną – nuo ryto iki vakaro.

Kopijos autorė stebisi: kodėl raudonai baltų kutų puošybai pasirinktas mėlynas siūlas? Ji mieliau būtų įsiuvusi vėl gi raudoną ar baltą. Tačiau darbo rezultatas džiugiai nustebino – lietuvininkės anuomet priimtas sprendimas pasirinkti ryškų mėlyną siūlą – unikalus, jis puikiai įrėmina pasletą, išryškina sukurtus ornamentus.  Be to gali būti, kad mėlynas siūlas buvo dar ir brangus, skirtas ne vien papuošti, bet ir pademonstruoti merginos ar moters socialinį statusą. Pasleto siuvinėjimui pasirinkti sukti medvilniniai siūlai yra blizgesni už lininius. Iš skirtingo kampo žiūrint ornamentai lyg raibuliuoja – blizga, suteikdami rankdarbiui dar daugiau žavesio. Sulanksčius pagal lenkimo liniją ir aiškų geometrinių raštų išsidėstymą, pasleto išmatavimai idealiai tinka religinėms maldų knygoms ir giesmynui, vadinamosioms „siaurikėmis“ bažnyčioje ant suolų pasidėti. Apie tradiciją neštis skepetėlę į bažnyčią ar surinkimą, „susirišti“ religines knygas, sulankstytą skepetėlę padėti po knyga pasakoja senieji lietuvininkai. Raudoni pasleto raštai anuomet idealiai tiko prie lietuvininkės išeiginių drabužių, kurie XVIII a. pabaigoje dar buvo ryškiaspalviai, puošti tradiciniais ornamentais.

 Skepetėlė išvykstantiems pamojuoti

Paprūsės paslapčių šydai

 Pažintis su žaislų iš gamtinių medžiagų autorėmis Sondra Vaišvilaite ir Danguole Vaišvilaite

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

 Vaikų žaislai iš gamtinių medžiagų

Kas užaugo klausydamas sekamų pasakų, niūniuojamų lopšinių, tas niekada nebepraras ryšio su savo šeima, tėviške, Tėvyne. Vaikystėje patirti išgyvenimai, atradimai, įsisąmoninti pamokymai suformuoja ir užaugina žmogų. Per žaidimus vaikai pažįsta pasaulį. Namų darbo žaislai buvo labai svarbūs nesant kito pasirinkimo. Nijolė Pliuraitė Andrejevienė, aprašydama Lietuvos vaikų žaislus rašo: „Kaimo vaikai ir amatininkai padarydavo skulptūrėlių iš kankorėžių ir samanų. Vieni vaizduodavo senuką su lazda ar malkų glėbeliu, kiti – Kalėdų senelį (Lietuvos vaikų žaislai. Lietuvos liaudies buities muziejus, 2012, p. 266).

 Mergaitės neužauga be lėlių

Ko reikia vaikui šiandienos pasaulyje? Ar bent viena mergaitė užaugo kada be vaikystės lėlės? Kaimo mergaitės pačios pasidarydavo lėlių figūrėlių iš šiaudų. Vienos šiaudų gniūžtę apgobdavo skarele, kitos figūrėlę nupindavo, nupiešdavo veido bruožus ir apvilkdavo drabužėliais, iškirptais iš popieriaus arba siūtais iš medžiagos skiautės. Lėlės gamintos ir iš paprasto pagaliuko. Didesnės mergaitės medinį pagaliuką apvilkdavo drabužėliais, iškirpusios iš popieriaus arba pasiūdavo iš medžiagos, įrėždavo arba nupiešdavo veido bruožus, uždėdavo plaukus iš drožlių arba siūlų (ten pat, p. 260). Daugeliu atvejų žaislus pasidarydavo patys vaikai, mažiems vaikams jų padarydavo tėvai, rečiau pirkdavo iš amatininkų. Savo darbo žaislais daugiausia naudodavosi patys gamintojai, todėl juose atsispindėjo asmeniniai vaiko polinkiai ir gabumai (ten pat, p. 282).

Ypatingą vietą žaislai užėmė per Kalėdų, Velykų šventes. Deja, namų darbo žaislai buvo paprasti, nepatvarūs, vienadieniai. Žaislus gaminosi piemenukai iš gamtinių medžiagų – tokių, kurios visada šalia: vytelės, pagaliukai, samanos, akmenėliai ir vienas kitas lopas – sudėvėto audinio gabalas.

 Užrašyta šeimos istorija, papročiai ir tradicijos

Tauragiškės seserys Sondra Vaišvilaitė ir Danguolė Vaišvilaitė muziejui perdavė ne tik savo pagamintus žaislus iš gamtinių medžiagų, bet ir prisiminimus, užrašytus pagal mamos Anės  Zėkytės-Vaišvilienės (1929–2013), kuri kilimo iš Lėkiškės kaimo, pasakojimus. Ji buvo Urtės Naujokaitės-Zėkienės ir Mikkelio Seek  Zėkio duktė. Mama mylėjo liuteronišką maldą ir giesmę, mėgo siuvinėjimą, nėrimą vąšeliu, velykinių kiaušinių marginimą vašku.

Savo vaikams ir vaikaičiams pasakojo istorijas iš  ,,Senovės laumių nusidavimų“, mokino vaikus pasidaryti žaislelius ir ,,laumiukus“ iš įvairių ,,kliūbelių“ [vytelių] ir pagaliukų.  Anė  Zėkytė-Vaišvilienė paprastų kaimo žmonių  meną perėmė ir išmoko iš savo mylimiausios tetos Agutės Matikovienės, kuri buvo jos mamos sesuo, gimusi  Galmenuose 1888 metais.

Sondra prisimena: „Mama taip stipriai mylėjo ir gerbė savo tėvus ir Naujokų gentis [gimines], jog girdėtas šeimos istorijas perpasakodavo mums, savo dukroms, dešimtis kartų, ko dėka gimė šie pasakojimai su buities, savitos kultūros ir papročių bei tradicijų perteikimu“. Pasakojimuose išryškėja Tauragės krašto evangelikų liuteronų šeimoje vartota tarmė, žodeliai, pasakojimo maniera, kurios šiandien jau nebegirdėti. Nors Tauragė yra priskiriama Žemaitijai, bet evangelikai liuteronai čia nuo amžių kalbėję kita tarme. Sondra mananti, kad kai kurie žodžiai  labai skambūs, saviti ir įdomūs, todėl  svarbu juos išlaikyti. Prisiminimuose, pasakojimuose – liuteroniškos giesmės ir maldos, iš atminties surašyti vaikystėje girdėti pasakojimai. Juose atgyja svarbiausi artimųjų gyvenimo įvykiai, skaudžiausi išgyvenimai, papročiai, bendravimo ypatumai, liaudies medicina, namų pamaldos, buitis bei visa kita, kas buvo perpasakojama žodis žodin metai iš metų ilgais rudens vakarais, susėdus prie darbų, nusivedus mažąsias seseris į Antšunijos kapines tvarkyti artimųjų kapų ar einant pasivaikščioti po Lėkiškę ir vaizdingas Antšunijos apylinkes. Sukauptose senose fotografijose – artimieji ir kaimynai, išsaugoti namų apyvokos daiktai, audiniai, indai, religinės knygos. Rankraštyje aprašyta tai, kas pasakoja kuklios Tauragės krašto liuteroniškos šeimos gyvenimo istoriją.

Ypatingai daug namuose išliko religinių knygų, kurios gražiai sutvarkytos. Sondra Vaišvilaitė užrašė ir  Rūtos Timpaitės, gyv. Tauragėje, prisiminimus apie religinių knygų tvarkymą, kaip tuo rūpinosi diakonas Artūras Timpa. 

 Apie ,,sutvarkytas“ knygas ir A. Timpą

Visokiems darbeliams tėvelis turėjo savo atskirą kambarėlį. Labai mėgo jame užsidaręs, ramiai įsigilinti į bet kokią jam priimtiną veiklą. Liuteroniškų knygų remontas buvo jo pomėgis. Tas darbas su knygomis nebuvo švarus. Jis turėjo begales senų knygų, kurias išardydavo ir jų lapelius, kaip donorų kraują, naudojo kitų, sveikesnių knygų prikėlimui. Visas darbo kambarys, jis pats ir jo rūbai kvepėjo pelėsiais ir senomis knygomis. Labai kruopščiai, lapelis po lapelio, maldelė po maldelės jis rankiojo ir dėliojo knygas. Remontuodamas seną knygą, ją beveik visą išardydavo, o surinkęs ir sudėjąs lapelius pagal eilės numerius, kiekvieną knygą atskirai susukdavo į popierių, perrišdavo šniūriuku ir paruošdavo kelionei į Tilžę (Sovėtską). Ten, knygų spaustuvėje, dirbo vyras ir žmona, atrodo, kad jie buvo lietuviai. Tai šitie žmonės ir perrišdavo iš naujo senas, bet naujai surinktas ir sudėtas knygeles. Kas jam padėdavo perfotografuojant senus lapus, nežinau. Tėvelis pats jokio aparato neturėjo, viską atlikdavo tik savo rankomis ir su meile.

Pasakojo Rūta Timpaitė, gyv. Tauragėje, 2020-03-26

 Paprūsės liuteronų šnekta

Dialektologo dr. Jono Bukančio teigimu, daugumos kaimų, kurie yra tarp Tauragės ir sienos su Mažąja Lietuva senieji gyventojai kalbėjo pietų žemaičių raseiniškių tarme, kuri buvo gerokai susimaišiusi su kaimynine vakarų aukštaičių kauniškių tarme. Todėl tiek paprūsės lietuvininkų, tiek pasienio žemaičių kalbos viena nuo kitos skyrėsi nežymiai. Tik paprūsės aukštaičiai, nors ir stengėsi „nežemaičiuoti“, kartais ištardavo dyna, dūna. Kalbos panašumus skatino dar ir tai, kad ir lietuvininkai, ir Tauragės apylinkių žemaičiai dažniausiai buvo evangelikai. Vietoj vietininko linksnio pagal vokiečių kalbos pavyzdį vartojamas į su  galininku: gyven į stubą; dirb į Šiliuti; duktė mėg į spykerį (klėtį); žvejoju į Nemuną; kepu į panę (keptuvę). Iš galūnių išmetamas a: gers, vaiks, ein. Priebalsis l dėl vokiečių k. įtakos visada tariamas minkštai: liova, bliogs, kliausti, Šiliuti, alius. Vietoj lietuvių k. ie, uo (sviestas, duona) dažniausiai tariami ė, o: svėsts, dėna, pėns, vėns, dona, doti, pods, šo.

Pasakojimas iš Sondros Vaišvilaitės rankraščio (2020): „Elzikės žegnonės diena Tauragėj aštuoniolika šešiasdešimt ketvirti metai, berželio trylikta diena. Prie kuniga Karolia Juliaus Čiesnas[1]“

Minėtais metais aš, Elzikė Josupat, bebaigdama sava amžiaus penkioliktuosius metelius jau buvau sunokusi paniki. Sunkiai augau, didei sunkiai. Mamuti sava jaunystė buva pasimirusi. Ma tąkart tik aštuoni meteliai tebova.

Tėvelis spėja apsiženyt antrą kart, ali lygiai po metų pats užgesa eidams 55-uosius. Sunkiai augau su pamote. Seserį neblogą turėjau daug vyresnę. Paskui brolis Miks apsiženije. Ali irgi mažai gėrybių tebova. Daug vargau. Ka teip pasimisliju, tei tik vieną dieną atmenu, ka jaučiaus teip, kaip turi būt. Tai mano žegnonės diena.

Da išvakarės prisidedu žegnones jupikę, teip prispaudu prie kriūtines, i rodos širdis išlėks. Kaip bus? Kas dėsis, ka kunigs prie altoriaus pašauks? Ne vienuose žegnotuvėse jau būta. Rods, visai kitą pavardę kunigs šauk, o teip širdis praded daužyties, ka ranka jąją reik pritiūrėt. Jezau, Jezau…. Mamuti antroji [pamotė] i valerijonų  užpliki, i pati gėri, i ma davi. Saka, nu kas bus, je tu prie altoriaus išsitempsi kaip ilga. Uo Jezau, visai pablyškau. Mislyju, uo je tikrai išsitiesiu? Dikčę sarmatą apturėčiau. Ir ta išpažintis sava neramumą davi. Juk  minau [žinau; jokiu būdu], negali nei kąsniuka praryti, turi tuščia širdim žengti prie altoriaus.

Nu, i tas ryts atėja, rodės, akių nebuvau sudėjus, o jau keltis reik. Žegnonei juodą jupikę turėjau. Dažytą liną iš kaži kokių pirmuoses mamutes laikų buva. Nežinau, kas padirba jupikę ilgą, kuone iki pat kulkšnių. Nuo puses ilgia jupikes kedeluks buva smulkiais kvaldukais sukvaldavuots. Kvalduks pri kvalduka ėja, i rankovių galai teip pat smulkiai sukvaldavoti ir austine štančkike [kaspinėliu] kvaldukų kraštai pakavoti. Tokia pat austiniki štančkuti ir apie kakliuką stambesniais kriūzukais [kryželiais] apdėta buva ir pratisi [laisvi]  galai ant kriūtines krita. Galėjai juosius kaip nori pasirišti kukardike, o galėja jie i teip gulėti kaip ilgi. Austiniki štančkiki buva naktine dangaus tamsuma, tik ataudukai tamsraudoniai visą atmušimą davi. Uo jau pana buvau, ka neklausk!

Žegnones dienos rytą kūmai su brikike užvažiava. Kūma iš užvalkaliuka gala ištrauki šiuršuką [prijuostėlę] juodą i dailų juodą delmuoniuką [puošnią kišenę; krepšelį] giesmynukui i nosinikei įsikišti. Uo Jezau, pirktines medžiagikes! Uo jau šiuršiuks plonytis, kaip rūks. Da tokia nė matyt nebuvau mačiusi, uo daba, ve, i turėjau! Kūmuti riš man tą šiuršuką i teip švelniai dovanodama saka: ,,Elziki, tas jau tik žegnonei tebūnie. Čėdyk [saugok], netampyk kožną dieną. Rasi, i tava mergelėms da išliks. Nežinai, kokia gadyni gal žmonis pasiekti. Pati matai kiek neviernųjų [netikėlių] pasaulis pridygęs. Jau pildos rašta žodžiai. Prieš svieta pabaiga rasis viskuo. Neis vyra nuo moteries atskirti i vaikai tėvams nesibažys [neprisieks dievo vardu; nesidievagos]. Matyk, Elziki, link ko sviets traukias. Laikyk žegnonę sava širdy i būk vierna [ištikima] tikėjimą išpažydama“. Uo laiminga jutaus… Kūmuti per sklastymą kasikes dvi supyni, vainikiuku aplink visą galvą apsuka ir mirtas šakikę po plaukais pakišdama. I vėlei teip švelniai pasaki: „Elziki, a tikrai žinai sava eilutę? Juk nebus laiks į knygas žvalgytis, ka jau kunigs pri altoriaus šauks“.

Ka kunigs pavadina pri altoriaus, tai vos išlemenau, teip susijaudinau, visa purtėjau taip, ka liežuvis veik prie gomuria prišoka. Nei drebulys, nei jaudulys žmogui nieka gera neduod, ale ištrivuoti [ištverti] jįjį kožnas tur tiek, kiek kam Viešpatis yra numatęs. 

________________________________ 

[1] Tauragės evangelikų liuteronų parapijos kunigas Karolis Julius Čėsna (Carl Julius Szczesny), Jono Gotfrido sūnus.

Jonas Gotfridas Čėsna (Johann Gottfried Szczesny)  kunigo tarnystę ėjo nuo 1805-12-18 iki 1831 m. Tais metais mirė Tauragėje; buvo gimęs 1774 m. gegužės 5 d. Napivadaje prie Neidenburgo (Prūsijoje), kalbėjęs laisvai lietuviškai ir buvęs dvasiškai įtakingas kunigas.

K. J. Čėsna Tauragės evangelikų liuteronų parapijoje kunigavonuo 1831 iki 1872 m. Tais metais mirė Tauragėje; teologijos mokslus buvo išėjęs Karaliaučiuje. Jo kunigavimo metu įvyko didysis Tauragės gaisras, sudegė ir ev. liut. bažnyčia (1836 m.); jis daug prisidėjo, kaip geras parapijos administratorius. Per 7 metus buvo surinkta lėšų ir pastatyta akmenų mūro bažnyčia, kuri išsilaikė iki šių laikų. „Lietuvos Evangelikų Kelias“, 1938 09 18 (Nr.38 (177)

Nuotraukos: A. Kavaliauskienės, V. Karaciejaus ir A. Marozo  ir iš MLIM archyv.

Medžiagą parengė dr. A. Kavaliauskienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja