Seniausi Mažosios Lietuvos gyventojų drabužiai ir aprangos priedai  yra trapūs, laiko paliesti, todėl saugiai „ilsisi“ muziejaus fonduose. Siekiant juos pristatyti lankytojams, gaminamos kopijos. Pagaminti labiausiai sunykusio delmono (siuvinėtos kišenės), gauto iš Dreižių kaimo kopiją pakvietėme rankdarbių meistrę Ireną Ungaro-Šukytę (gim. 1966 m. Pleškučių k. Klaipėdos r.), kurios giminės iš motinos pusės šaknys veda į Dreižius. Išsiaiškinome, kad delmoną 1973 m. muziejui perdavė Irenos močiutės sesuo Lena Paurienė (gim. Juraschka), o eksponato savininkė yra Irenos promočiutė Eva, kurios mergautinė pavardė Kurschat. Delmonus siuvinėjančiai meistrei tai buvo staigmena.

Delmonas mena garsią giminę

Irenos Ungaro prosenelė, delmono savininkė Eva Kurschat (gim. XIX a. II pusėje, ~1870–80 m.) buvo ištekėjusi už Brizgio ir su juo susilaukė penkių vaikų: Evos, Jonio, Jokubo, Jurio ir Marės. Vėliau ji tapo našle. Antrą kartą Eva ištekėjo už sakytojo iš Vanagų kaimo Jurio Juraškos (vok. Juraschka), kuris buvo dvylika metų už ją jaunesnis. Pasakojama, kad jis labai gailėjosi Evos ir jautė pareigą ja pasirūpinti: „Ta moteris labai kenčia, aš privalau jai padėti.“ Juraška buvo tikintis, geros širdies žmogus. Vedęs našlę su penkiais vaikais, kartu susilaukė dar dviejų dukrų – Annos (gim. 1911 m. rugsėjo 7 d.) ir Lenos (gim. 1913 m.). Šeima gyveno Dreižių kaime.

Irena savo prosenelį pažinojo tik iš mamos ir močiutės pasakojimų. Jis buvo labai pamaldus, sekmadieniais neleisdavo dirbti jokių darbų. Namuose iš vakaro net roputes (taip vadino bulves) nusiskusdavo. Sekmadienis buvo skiriamas maldai. Jei neidavo į bažnyčią, o likdavo namuose – visi giedodavo iki pietų. Neretai buvo giedama ir šeštadienio vakarą.

Šeimoje buvo kalbama, kad Eva Kurschat buvo Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Frydricho Kuršaičio (vok. Friedrich Kurschat, 1806 m. balandžio 24 d. Noragėliai, Pakalnės apskritis, dab. Slavsko r. – 1884 m. rugpjūčio 23 d.) giminaitė. Laukiant atvykstančio garbingo svečio, jos tėvų namuose Vanagų kaime buvo uoliai tvarkomasi. Ta proga šveistos net žibalines lempos su porceliano gaubtais. Sakyta: „Reikia išvalyti kupolines lempas, nes Frydelis atvažiuos.“

Eva buvo gera audėja. Ausdavo drobes, kurias vadino „bleks“. Seserims Annai ir Lenai motinos audinius tekdavo prie vandens saulėje išbalinti – „blekiuoti“.

Nors Evos Kurschat vardas ir pavardė dokumentuose buvo rašomi vokiškai, bet tos kalbos ji nemokėjo. Pramoko bendraudama su kaimo mokytoju. „Ji buvo tikra lietuvininkė, – tikino Irena. – Rengėsi tamsiai: plisuotu sijonu, švarkeliu, pasiūtu „į liemenį“, ryšėjo tamsios plonos vilnos skara su ilgais šilkiniais kutais, o prie juosmens nešiojo delmoną.“ Taip savo močiutę prisimindavo Irenos mama Irmgard Šukienė (gim. Vytaitė).

Irmgard pusseserė, Lenos Paurienės dukra Erna Peterait, augusi kartu su močiute Dreižių kaime, vaikystėje matydavo kaip ji atnaujindavo savo plisuoto sijono klostes. Pasak Ernos, senolė rankomis suklostydavo drabužį ir prie krosnies  prislėgdavo jį pailgais metaliniais svarmenimis. Kadangi klostės prieš tai dar buvo sudrėkinamos, plisuojant kildavo garas.

Įnoringasis promočiutės rankdarbis

Delmonų siuvimas ir siuvinėjimas – kūrybinis procesas. Susikurti puošnų delmoną prie Klaipėdos krašto tautinio kostiumo šiandieną nėra sunki užduotis. Mažiau patyrusi siuvinėtoja gali rasti nesudėtingų raštų pavyzdžių, o nagingosios auksarankės turi puikią galimybę parodyti savo meistriškumą ir pasigaminti ypatingo kruopštumo reikalaujantį aprangos priedą.

Tačiau visiškai nelauktos užduotys iškyla gaminant muziejinių eksponatų kopijas. Reikia rasti identiškus siūlus, medžiagas, atkurti sunykusius raštus ir perprasti rankdarbio siuvinėjimo braižą. Todėl imtis šio darbo įmanoma tik sukaupus nemažai patirties.

O kokie jausmai aplankė meistrę Ireną Ungaro siuvinėjant savo promočiutės delmono kopiją?

„Jeigu apie tai būčiau žinojusi iš vaikystės, gal būčiau su tuo susigyvenusi, o dabar man buvo staigmena. Kai išsiaiškinau, jog tai mano promočiutės Evos Kurschat delmonas, iš pradžių jaučiau didelį jausmų antplūdį ir pakylėjimą, o po to atsirado baimė. Buvo nedrąsu imtis šio atsakingo darbo“, – prisiminė Irena. Prireikė net kelių bandymų, kol rezultatu ji liko patenkinta.

„Kai pradėjau siuvinėti, stengiausi atkartoti kiekvieną dygsnelį. Bet tai pasirodė neįmanoma užduotis. Evos Kurschat delmonas nėra tobulai išsiuvinėtas. Jos kryželis (toks siuvinėjimo būdas, kai du dygsneliai susikryžiuoja, – aut. past.) nėra lygus – tai į vieną, tai į kitą pusę pasviręs. Aš darbą priešais save laikau, o jinai siuvinėjo rankdarbį tai į vieną, tai į kitą pusę pasukusi“, – savo įžvalgomis dalijasi Irena.

Kopiją pagaminusi autorė pastebi, kad senojo delmono ornamentai išsiuvinėti namuose suverptais ir dažytais vilnoniais siūlais, kurie nėra vienodo storio. Dėl to atrodo, kad ir raštas nėra lygus. Anuomet siuvinėtoja rankdarbį laisvai sukiojo, nekreipdama dėmesio į ornamento kryptį. Svarbiausia jai buvo išsiuvinėti norimus ženklus ir raštus.

Kai meistrė ėmėsi delmono kopiją siūti ir siuvinėti antrąjį kartą, stengėsi, kad darbas būtų atliktas ne tik profesionaliai, bet ir su meile, iš širdies. Tačiau rezultatas vis tiek netenkino…

„Kai antrąją kopiją išsiuvinėjau ir išlyginau – darbas neatitiko originalo. Tai nebuvo Eva Kurschat delmonas… Tada jį paraukiau apačioje ir iš šonų taip, kad atrodytų minkštesnis, apvalesnis – lyg panešiotas“, – pasakoja delmono kopijos autorė.

Po trečiojo bandymo Irena džiaugėsi, kad pagaliau pavyko ne tik „išskaityti“ išsitrynusius raštų elementus, bet ir pajusti savo prosenelės siuvinėjimo stilių, įsigilinti į rankdarbio pasiuvimo būdą. „Šis delmonas nebuvo pagamintas tam, kad kabėtų parodoje ar būtų tik puošnus aksesuaras. Tai buvo praktiškas reikmuo, aprangos priedas, skirtas smulkiems daiktams susidėti, pasiūtas su pamušalu, kad būtų tvirtas ir ilgaamžis“, – teigia meistrė. Ji džiaugėsi atliktu darbu ir dėkojo likimui už suteiktą galimybę prisiliesti prie savo promočiutės rankdarbio.

Evos Kurschat delmono raštai ir ženklai

Darbšti ir kruopšti dailiųjų amatų meistrė Irena Ungaro jau yra pasiuvusi ir išsiuvinėjusi keliasdešimt delmonų, surengusi ne vieną jų parodą. Ji pastebi, kad gaminant delmonus pagal senuosius pavyzdžius, neretai pasitaiko ir staigmenų.

Evos Kurschat delmono apačioje, dešinėje pusėje (nuotraukoje – kairėje) esantis ryškių spalvų ornamentas, pasak specialistės, galėjo būti nuosavybės ženklas. Tokie elementai, atsiradę „iš niekur“ aptinkami delmonuose, kurie pasiūti ne įgudusio siuvėjo, o paprastos kaimo moters rankomis. „Netikėtai atsiradusi kontrastinga ornamento spalva, manau, nereiškia, jog siuvinėtoja pritrūko reikiamo atspalvio siūlo. Taip ji, galbūt, pažymėjo savo išsiuvinėtą rankdarbį“, – svarsto muziejinę kopiją pagaminusi autorė.

Irena papasakojo, kad ypač įdomi užduotis jai buvo atkurti išdilusius ir sunykusius rankdarbio ornamentus. Viršutinėje delmono dalyje, ant išsiuvinėto augalinio rašto yra užsiūtas juodo audinio lopas, todėl, gaminant kopiją meistrei teko improvizuoti ir pačiai atkurti pirminį vaizdą.

Senojo delmono apačioje, kairėje pusėje (žiūrint į nuotrauką – dešinėje) rankdarbių meistrė įžiūrėjo išsiuvinėtą kryželį. Religinis ženklas liudija, kad tikėjimas siuvinėtojai buvo labai svarbus.

Evos Kurschat delmonas yra gana talpus. Tikėtina, kad eidama į bažnyčią ar surinkimą savininkė jame nešėsi ne tik pinigus, nosinę, bet ir maldų ar giesmių knygelę. Annos Vytienės ( Anna Wiethe) iš mamos gauta ir išsaugota religinė knyga „Poteru arba Maldu knygeles“, išleista Memelyje 1898 m. idealiai atitinka delmono išmatavimus.

Delmonas pasiūtas rankomis, ne siuvimo mašina, bet pagamintas labai tvirtai, su pamušalu, apkantuotas du kartus. Pirmasis kantas yra namuose austos nebalintos drobės (kaip ir delmono pamušalas). Jis apsiūtas puošnia bordo spalvos atlasine juosta. Nors anuomet buvo tradicija delmoną nešioti po prijuostę, bet vis tik, bent kraštelis šio dailaus rankdarbio neretai buvo matomas.

Gaminant eksponato kopiją, delmono ornamentų spalvos atkurtos pagal jo vidinėje pusėje išlikusius siūlų pavyzdžius. Labiausiai išblukę violetiniai raštai. Išorinėje muziejinio eksponato pusėje šios spalvos visai nematyti. Nustatyta, kad monograma, kryželis ir stilizuoto augalo su širdelėmis elementai buvo išsiuvinėti jūros spalva, dar vadinta elektrine. Siuvinėjant delmoną panaudoti ir melsvai pilki bei žali vilnoniai siūlai. Puošnumą rankdarbiui suteikia net trys bordo atspalviai.

Bene didžiausias rūpestis Irenai buvo išsiuvinėti delmono metus, kurie sunkiai įžiūrimi, išdilę. Skaitmenys atkurti pagal siūlų likučius bei siuvinėjimo žymes audinyje. Nesuklysti padėjo ir žinomi biografiniai duomenys. Šis rankdarbis buvo pasiūtas bei išsiuvinėtas 1901 metais, kai savininkė dar buvo netekėjusi.

Annos Vytienės (Anna Wiethe) gyvenimo istorija

Savo promočiutės Evos Kurschat Irena nepažinojo. Artimiausi žmonės jos gyvenime buvo mama ir močiutė.

Mamos mama Anna Vytienė (Anna Wiethe, gim. Juraschka) mokė mergaitę melstis, padėjo pasiruošti konfirmacijai. Jai Irena dėkinga ir už pirmuosius siuvinėjimo dygsnius.

Į muziejų rankdarbių meistrė atnešė savo močiutės išsiuvinėtą patalų užvalkalą. Tokio eksponato dar neturėta.

Centre kvadratinis iškirpimas apnertas vąšeliu ir išsiuvinėtas baltais šilkiniais siūlais. Puošiant patalų užvalkalą neužmegztas nei vienas mazgelis. Tai vertingas pavyzdys, leidžiantis plačiau pažvelgti į šišioniškių rankdarbių tradicijas.

Anna gimė 1911 m. rugsėjo 7 d. Dreižių kaime. Jos gyvenimo istorija skaudi kaip ir kitų šio krašto gyventojų.

Paauglystėje ji tarnavo Šperberių dvare netoli Priekulės. Ten užsidirbo mokslams ir baigė siuvėjų kursus. Tarnaudama Anna patyrė ir nelabai malonių nutikimų. Poniai raitydama plaukus karštomis žnyplėmis ji juos netyčia nusvilino, o kai užsižiūrėjo kaip ponas žaidžia su kačiukais – sudaužė pietų servizą.

1935 m. Anna ištekėjo už ūkininko Vilhelmo Vytės (vok. Wilhelm Wiethe) (gim. 1914 m. balandžio mėn. 29 d. Drukiuose, m. 1985 liepos 31 d. Ferden (Aller) mieste Vokietijoje). Jaunuoliai susipažino Priekulės bažnyčioje. Anna giedojo chore, o Vilius grojo dūda, vadinama „triūba“. Vestuvių metinių proga bažnyčios muzikantai padovanojo jaunai porai „Šventą Raštą“, išspausdintą Berlyne 1905 metais. Knyga su įrašu „Meilingam atsiminimui! Priekulėje, 13 Maerzu 1936 Priekulės bažn. triub. choras“ išsaugota iki šių dienų. Pasak Irenos Ungaro: „Religinės knygos dovanotos įvairių švenčių progomis, nes su Dievo žodžiu jie gyveno nuo pat gimimo iki mirties.“

„Kai ištekėjo ir teko perimti ūkį, močiutė turėjo baigti ekonomės kursus“, – pasakoja Irena. Vytės buvo stambūs ūkininkai. Jie deklaravo 50 hektarų žemės, tačiau turėjo dar daugiau. Tiek įrašė, kad šeimos neištremtų į Sibirą. Augino karves, kiaules, žąsis, kalakutus. Pasak Irenos mamos Irmgard, tuo metu Pleškučiuose buvo dar keli ūkininkai: Kuršaitis Jonis, Kuršaitis Mikis ir Arnašius.

Annos ir Vilhelmo dukra Irmgard gimė balandžio pirmąją. Tą dieną įvyko linksmas nutikimas, kuris vėliau šeimoje buvo prisimenamas įvairiomis progomis. Vokiečių kalba šį pasakojimą mėgdavo kartoti ir pati Anna, ir jos dukra Irmgard. „Tądien, po turgaus, tėvas su kitu ūkininku buvo užėjęs į knaipę (smuklę) išlenkti taurelės. Atbėgusi kaimynė jam sako: „Vyte, skubėk namo, tavo Anna pagimdė dukrą.“ Tačiau vyras tikėjosi, kad gims sūnus, nes ir lovelės užuolaidėlės buvo pasiūtos žydros. Jis sakęs: „Na, jo, norit mane apgauti, juk šiandien pirma aprilis (balandžio pirma).“ Kaimynė buvusi šmaikšti: „Na va, Vyte, gandras atnešė berniuką, bet kol tu atėjai, mes nugnybom, kad būtų mergaitė, Annai padėjėja.“ Visi juokėsi, kad buvo „nugnybta“, o Vytė vis tiek nenorėjęs nusileisti: „Jūs meluojat, turėjo būti berniukas, nes lovelės užuolaidėlės yra mėlynos!“

Kai 1944 metais Vilių paėmė į vokiečių kariuomenę, jo dukra Irmgard, kuriai tebuvo keturi metukai, su tėveliu atsisveikino vokiškai: „Liebe papa komm balt wieder!“ („Mielas tėveli, grįžk kuo greičiau!“).

Nei savo žmonos Annos, nei sūnaus Gintaro Vilhelmas daugiau nebeišvydo. O dukros Lenos tėvo akys nebuvo regėjusios nei karto, kadangi vyrui išėjus į karą, žmona liko nėščia. Valdžia atmetė artimųjų prašymus išvykti susitikti į tuometinę Vakarų Vokietiją. Leidimą gavo tik vyriausia dukra Irmgard. Šis tėvo ir dukros susitikimas įvyko po trisdešimt devynerių metų…

Irena pasakoja: „Italijoje senelis papuolė į nelaisvę ir buvo išsiųstas į Vokietiją. Į Pleškučius jau nebesugrįžo, bet daug metų Vokietijoje jis kasdien ėjo į traukinių stotį, tikėdamasis vieną kartą sulaukti savo šeimos…“

Liūdna šeimos istorija pasakojama iš kartos į kartą. Nepažinę tėvo meilės šeimoje užaugo trys vaikai: Irmgard, Gintaras ir jauniausioji Lena. Pirmagimiai dvynukai mirė nesulaukę metukų.

Pokario metai Pleškučiuose

Kai Pleškučių kaimo ūkininką Vilhelmą Vytę (vok. Wilhelm Wiethe) 1944 m. paėmė į Vokietijos kariuomenę, žmona Anna liko ūkininkauti viena. Baigiantis karui, ji, kartu su dviem vaikais, anyta Ilze Vyte (vok. IlseWiethe), kuri gimusi 1876 m. balandžio 4 d. Ažpurviuose (vok. Aszpurven) ir samdine Marusia privalėjo evakuotis. Kai traukėsi, vyresnėlei Irmgard tebuvo ketveri, o jos broliukui Gintarui – vieneri metukai.

Kelyje juos lydėjo nesėkmės. Pasiekus Jokšus, vežimą įstūmė į griovį, tiltas buvo susprogdintas ir ėjo kalbos, kad rusai jau pasiekė Priekulę. Jauna moteris su dviem mažais vaikais, o trečiuoju po širdimi, liko didelėje neviltyje. Netoli buvo Lankupių kanalas, kur ji norėjo skandintis ir mesti vaikus… Sulaikė tik pokalbis su anyta. Moterys kalbėjusios vokiškai. Anyta sakė: „Anna, tu turi pagalvoti apie vaikus! Tu negali taip elgtis!“ („Anna, das kannst du nicht machen! Du musst an die Kinder denken!“)

Kartu važiavusi samdinė Marusia į Klaipėdos kraštą buvo atvykusi uždarbiauti iš Baltarusijos. Mergina mokėjo rusiškai. Jos paprašyti rusų kareiviai sutaisė į griovį spūstyje įvirtusį vežimą.

Kai visi sugrįžo į Pleškučius, dalį namo jau buvo užėmę rusų karininkai, kurie ten gyveno su savo žmonomis. Anna su vaikais, anyta ir samdine džiaugėsi, kad sugrįžus buvo leista apsigyventi antrame namo gale.

Karininkų žmonos puošėsi konfiskuotais apatiniais, galvodamos, kad tai vakarinės suknios. Jos nebuvo mačiusios tokių gražių apatinių.

Vytėms priklausęs ūkis po karo buvo nusavintas. Užėjus rusams, į šeimai priklausiusias pievas buvo suvaromi gyventojų, kuriuos trėmė į Sibirą, gyvuliai.

Anna dirbo kolūkio melžėja. Kai ji veždavo priduoti primelžtą pieną, sustodavo miške ir slapta jo įpildavo draugei Lenai Šudnagys. Anna bijojo, kad jų kas nors nepamatytų, neįskųstų, bet padėti bičiulei gintis nuo bado buvo svarbiau. Vėliau, kai Lena išvyko gyventi į Vokietiją, ji siuntė Annai siuntinius kaip padėką už išgelbėtą gyvybę.

Kolūkio pirmininkas rusas Gubinas buvo geras žmogus. Jis užjautė jauną moterį, sakė: „Anna, suprantu, kad tau labai sunku.“ Kai gimė trečias vaikas – jauniausia dukra Lena, jis leido vienišai motinai laikyti karvę. Tada namuose atsirado ką valgyt. Vaikai turėjo ne tik pieno, bet ir sviesto, grietinės.

Irenos vaikystė Pleškučiuose

Sekmadieniai su mama ir umama

„Kol buvau mažytė, močiutę vadindavau ne omama, o umama“, – prisimena Irena. Mama su močiute tarpusavyje dažnai kalbėjosi vokiškai. Mergaitė tų pokalbių nesuprasdavo. Sekmadieniais abi moterys mėgusios pasipuošti, „susifryzuoti“ plaukus – susisukti juos su popieriniais suktukais „bangomis“. Tą dieną jos niekada nedirbdavo. Abi stebėjosi, kodėl kaimynės šventą dieną skalbiasi, džiausto skalbinius: „Juk negalima.“ „Ir mane bardavo, kai norėdavau ką nors veikti. Sekmadienis mamai ir močiutei buvo labai svarbus“, – teigia Irena. Tą dieną jos vilkėjo gražiausius drabužius, su kuriais eidavo į bažnyčią.

Juoda lova ir veidrodis Pleškučiuose

Irena prisimena savo vaikystės vasaras Pleškučiuose. Močiutė ten gyveno tol, kol susilaužė koją ir nebegalėjo savimi pasirūpinti.

Sename Pleškučių name stovėjusi juodai dažyta lova. Ji buvusi labai didelė, storais mediniais galais, priklota šieno. Irena prisimena kaip tas šienas vaikystėje jai durdavo…

Tame pačiame kambaryje kabojo ir didelis raižytas veidrodis. Jame mergaitė matydavosi visu ūgiu. „Užsirišdavau močiutės skareles ir prieš jį staipydavausi“, – prisimena.

Vakarop senolė vaikaitę sudrausdavo: „Vaikeli, tu nešok prieš veidrodį, laumės priguls…“ Baisios Irutei atrodžiusios tos paslaptingos būtybės, kurios gali kažką blogo padaryti. Todėl ji liovėsi močiutės skaras matuotis. O ir tamsos bei veidrodžių Pleškučiuose nuo to karto privengdavusi…

Vakaro malda

Vaikystėje močiutė liepdavo mažajai Irutei klauptis prie senos juodos lovos ir sakyti vakaro maldelę. „Aš klausdavau, kodėl būtinai reikia klauptis, juk šąla mano kojytės“, – prisimena vaikaitė. Ji taip atsakydavo: „Kai sirgsi, tada galėsi atsisėdusi lovoje pasakyti, o dabar – klaupkis.“ Ir ji pati klaupdavosi. Vaikaitė su savo močiute – umama kartu melsdavosi giesmės „Taigi imk mano ranką“ žodžiais.

Pirmasis Irenos rankdarbis

Prie didžiosios lovos, kur mergaitė miegojo, kabojo juodas kilimėlis su dailiai išsiuvinėtomis ramunėmis. Prieš užmigdama Irutė mėgo vedžioti piršteliu šilkinius gėlių žiedlapius.

Kai pirmą kartą pati paėmė rankdarbį į rankas – buvo vasara. Mergaitė dar nelankė mokyklos. „Močiutė atsinešė balto lino skiautę, lankelį ir geltonų, žalių bei mėlynų siūlų. Tada man parodė pirmuosius dygsnelius kaip išsiuvinėti našlaitę“, – prisimena Irena.

Senolė visada buvo kantri, niekada nekeldavo balso. Jei supykdavo – pasižiūrėdavo piktai, bet, kad šauktų – nėra buvę.

Umamos pyragai

Irena būdama maža jau mokėjo kepti pyragus. Išmoko iš mamos ir močiutės – umamos, nes mergaitė nuolat būdavo šalia, kai jos kepdavo. Ji prisimena, kaip anuomet norėdavo paragauti žalios tešlos, bet jai neleisdavo. Senoji moteris sakydavo: „Nevalgyk pyrago tešlos, nes gausi vyrą su ilga barzda.“

Pyragus kepdavo savaitgaliais – šeštadieniais, sekmadieniais. Be saldžių kepinių nepraeidavusi nei viena šeimos šventė. Šv. Kalėdoms būdavo kepama antis ir pyragai.

Šiandieną lengviau nueiti į parduotuvę ir nusipirkti pyragą, bet Irena nori išsaugoti tradicijas ir įvairių švenčių progomis savo šeimai juos kepa pati. Ji ir tešlą neretai užmaišo tradiciniu būdu, nesinaudoja šiuolaikiniais buities prietaisais.

„Mano mama ir mamos sesuo Lena jau turėjo mikserius (plakiklius – aut. past.). Jos plakė pyragus naujoviškai“, – prisimena Irena. – O močiutė, būdavo, pasisodina mane, ir pradeda maišyti. Ji maišydavo tol, kol sviestas pats ištirpdavo. Tekdavo valandą laiko tešlą sukti į vieną pusę. Ir ne trumpiau.“ Močiutė vaikaitei kantriai aiškindavo kokius produktus ir kokia tvarka reikia sudėti. Ir vis sakydavo: „Neskubėk, su geromis mintimis…“

Iškepus, valgyti pyrago tą pačią dieną neleisdavo, nes jis turi pailsėti. O vėliau, kai pyragus jau kepdavo mama ar teta Lena, šio draudimo niekas nebesilaikė, dar šiltą kepinį valgydavo.

Kai močiutė kepdavo keksą su kakava, kurį vadino „sandkuchen“, Irutė nekantriai laukdavo kol jį bus galima prapjauti. Smagiausia mergaitei buvo žiūrėti, koks kakavos raštas išeis kepinio viduje. Irena prisimena kaip ji džiaugėsi, kai močiutė iškepusi pyragą broliui Arnoldui ir jį prapjovusi tarė: „Žiūrėk, pasaga!“

Išnykstantys lietuvininkų žodžiai

Pasak Irenos, buvo keletas senovinių šišioniškių žodžių, kurie dar skambėdavo jų šeimoje: „šiuršis“ – prijuostė, „žeks‘“ – kojinės ir kt.,  tačiau mama su močiute dažnai kalbėdavo vokiškai, todėl ir jai iš vaikystės yra įstrigę nemažai šios kalbos žodžių. Irena pastebi, kad daug senų žodžių anksčiau buvo galima rasti giesmių knygose gotišku raštu, kadangi iš jų, ne taip seniai dar giedodavo evangelikų liuteronų bažnyčiose.

„Kai buvau visai mažytė, močiutę vadindavau umama, bet paskui mama griežtai pataisė, kad reikia sakyti omama. Buvo nejauku, kad aš klystu ir pradėjau močiutę vadinti taip kaip kiti vaikai“, – prisiminimais dalinasi Irena.

Mokykloje rašydama rašinėlį ji pasakojo kaip Dreižių kaime daigus „diegia“, bet mokytoja perbraukė raudonai ir pataisė: „daigus sodina“. „Mano kalba jau yra ištaisyta, taisyklinga“, – šypsosi pasakotoja.

Apie delmonus Irena yra girdėjusi seną posakį, kurį, pasak jos mamos draugės katalikės, mėgo kartoti garbaus amžiaus „vokietis” (vokiečiais anuomet atvykėliai vadino visus liuteronus, taip pat ir šišioniškius). Jis, išėjęs karštą dieną į pievas kai žolė buvo išdegusi ir neaukšta, sakydavo: „Ak, dienužiau, kok’ ta žole – šįmet tiktai varlei lig‘ delmonų.”

Prarastos tėvynės ilgesys

Evos Kurschat vaikai iš pirmos santuokos su Brizgiu išvyko gyventi į Vokietiją. Po karo gimtuosiuose Dreižiuose liko tik Marelė, kuri buvo neprigirdinti. Vaikystėje mergaitę išgąsdino šuo ir ji apkurto. Užaugusi Marelė nuolat guosdavosi, kad neturinti su kuo pasikalbėti. Sakydavo: „Visi šnekasi, visiems viską pasakoja, tik man niekas nieko nenori pateikti.“ Buvo atsiradęs jaunuolis, norėjęs ją vesti, bet mama uždraudusi tekėti, todėl ji liko vieniša. Palaidota Elniškės kaimo evangelikų liuteronų kapinėse.

Marelė gyveno antrame namo gale, prižiūrėdavo ūkį, svetimus vaikus. Ten augo daug aviečių, kurioms reikėjo rūpestingos priežiūros. Ji jas labai puoselėjo. Avietes Irenos mama Irmgard vis prisimindavo kalbėdama apie savo įžegnojimą. Po karo jos mama Anna uogas parduodavo karininkų žmonoms, o už gautus pinigus išgalėjo pasiūti dukrai įžegnojimo suknelę.

Tame pačiame name gyveno jauniausioji Evos dukra Lena iš antros santuokos su Juriu Juraschka. Ištekėjusi ji tapo Pauriene. Ši moteris 1973 m. rugpjūčio 16 d. tuometiniam Klaipėdos kraštotyros muziejui padovanojo ne tik savo mamos delmoną, bet ir kitus namų buities bei ūkio reikmenis. Tai buvo dvi ližės duonai kepti, kastuvas durpėms kasti, vilnų karštuvas, kaplys, kėdė, prietaisas medui išsukti, avilio vidaus įrenginiai, šepetys linų galvutėms nubrukti ir kastuvas drenažui.

Lena susilaukė trijų dukterų: Ernos, Gerdos ir Erikos. Būdama dvidešimt šešerių tapo našle. Vaikus jai padėjo užauginti tėvas Juraschka.

Nors gyveno gimtuose namuose, Lena jautėsi vieniša. Ji dažnai kartodavo žodį „faterlandas“ (vok. Faterland – tėvynė), ilgėdavosi į Vokietiją išvykusių savo vyresniųjų brolių ir seserų, nuolat kalbėdavo, jog norėtų išvažiuoti ten nors numirti.

Į Vokietiją Paurų šeima išvyko apie 1980-uosius. Iki tol Irena dažnai žaisdavo su Lenos dukrų – Gerdos, Ernos ir Erikos vaikais, savo antros eilės pusbroliais ir pusseserėmis. Su jais šv. Velykų rytą sode ieškojo zuikio paslėptų lizdų su margučiais. Į atmintį jai įsirėžė paskutinis susitikimas. „Kartą atvažiavom į Dreižius, o jie jau mokėsi kalbėti vokiškai, nes visi ruošėsi išvažiuoti“, – prisimena Irena.

Gyvenimas Nidoje

Irmgard Šukienė su dukrele Irute į Nidą atvyko 1967-ųjų pavasarį, kai mergaitė buvo dar kūdikis.

Kurį laiką dukros namuose gyveno ir senoji Anna Vytienė. Tuomet pas ją mėgdavo užsukti vietinės kuršininkės – tai receptų užsirašyti, tai patarimų pasiklausti. Jos Annai atnešdavo prižiūrėti ir savo „lėliukus“. Nors močiutė jau buvo garbingo amžiaus, bet darbo nevengdavo. Priešingai – negalėjo suprasti tų moterų, kurios „ant suoliuko sėdi ir nieko neveikia“. Jeigu ji sėdėdavo prie lango, tai tiktai su maldaknyge arba su rankdarbiu. Tuščiomis rankomis jos niekas nepamatydavo. Irena prisimena: „Nors močiutės kojos buvo reumato išsuktos ir kiekvienas žingsnis buvo sunkus, bet ji ėjo ir ėjo… Kol sustojo…“

Anuomet iš Nidos į Vokietiją išvažiavo net kelios šeimos, kurias Irena pažinojo – Šikšniai, draugai iš mokyklos. Jai buvo sunku suprasti: kodėl žmonės ten vyksta? Kodėl jiems tai svarbu? Pasak Irenos, pažįstami žmonės norėjo vykti į Vokietiją lyg ten būtų jų namai…

Panašiai jautėsi ir jos mama Irmgard, kuri vis guosdavosi: „Aš čia viena tarp svetimų.“ Dukrai sunku tai suprasti ir pateisinti: „Nežinau, kodėl jai taip atrodė?“ Nidoje tuo metu gyveno kelios kuršininkų šeimos. Su tų šeimų moterimis Irmgard dažnai matydavosi. Jos bendraudavo nuo tada kai buvo atšventinta Nidos bažnyčia (nuo 1992 m. – aut. past.). Susitikusios, būdavo, tik pasisveikindavo lietuviškai, o paskui tarpusavyje kalbėjosi vokiškai“, – prisimena Irena.

Irenos konfirmacija

Nidoje anuomet nebuvo veikiančios evangelikų liuteronų bažnyčios, todėl ruoštis konfirmacijai Irena važiavo į naujai pastatytą bažnyčią Priekulėje. Pamokas vedė kunigas Jonas Armonaitis. „Jis buvo griežtas ir užduodavo gana daug perskaityti iš senųjų giesmių ir maldų knygų gotišku šriftu“, – prisimena Irena. Tačiau ruoštis konfirmacijai nebuvo baisu, nes kunigas pagirdavo ir padrąsindavo, džiaugdavosi kai mergaitė teisingai atsakydavo į klausimus.

„Gotišką raštą vaikystėje buvau mačiusi senose giesmių knygose, bet skaityti nemokėjau. Kai reikėjo ruoštis konfirmacijai, raides nusipiešiau ant lapo ir šalia susirašiau jų tarimą“, – prisimena Irena. Ruoštis jai labiausiai padėjo močiutė. Sakydavo: „Reikia gerai išmokti, kad nebūtų gėda, netektų raudonuoti.“

Apie gėlę mirtą ji sužinojo tik besiruošdama šiai šventei. Reikėjo nedidelės mirtų puokštelės, kurią buvo būtina prisisegti prie krūtinės, kairėje pusėje. Tačiau šio augalo ilgai nepavyko niekur gauti. Surado pas vietinius liuteronus Priekulėje.

Konfirmantėms buvo privaloma tvarkinga šukuosena. Tos mergaitės, kurios nenorėjo nešioti kasų, plaukus privalėjo nusikirpti trumpai.

Jaunuoliams dovanotos brangios dovanos. Konfirmacijos proga Irena pirmą kartą gavo pinigų, o krikšto mama jai padovanojo suaugusios merginos simbolį – auksinį žiedą. Namuose buvo paruošti pietūs. Iškepta antis su obuoliais ir džiovintomis slyvomis, stalas nukrautas pyragais.

Ši diena buvo ypatinga Irenos gyvenime. Ji prisimena: „Mes, konfirmantai jautėme, kad į mus visi aplinkiniai kitaip pradėjo žiūrėti. Ir aš tada supratau, kad suaugau.“ Po konfirmacijos vaikas tapdavo suaugęs, galintis pats atsakyti už savo nuodėmes.

Irena su mama į Priekulę vykdavo melstis tol, kol nebuvo atkurta evangelikų liuteronų bažnyčia Nidoje. Ten susitikdavo ir močiutę Anną, kuri tuo metu gyveno pas sūnų Gintarą. Jos buvo geros giedotojos. Abiejų moterų balsai buvo ypatingai skambūs, išsiskirdavo iš kitų.

Irena prisimena, kad vyresnės priekuliškės į bažnyčią rinkdavosi puošniai apsirengusios, su maldaknygėmis ir su nosinaitėmis rankose. Susėdusios šalia pasidėdavo rankinukus.

Bažnytinės nosinaitės buvo nedidelės, iš Vokietijos atsiųstos ar pačių siuvinėtos, batistinės – plono permatomo medvilninio arba šilkinio audinio. Jos nenaudotos pagal paskirtį. Tai buvo tik puošnus aksesuaras.

Neatlikta priedermė

Praėjusių 2021-jų rugsėjį Irena Ungaro neteko savo mamos. Irmgard Šukienė (gim. Vytaitė) (1940 m. balandžio 1 d. – 2021 m. rugsėjis) atgulė Elniškės kaimo evangelikų liuteronų kapinėse. Pažinę Irmgard prisimena, kokia nuoširdi, ištikima savo krašto tradicijoms, tikėjimo tiesoms ir žmogiškoms vertybėms buvo ši moteris. Ji be galo mylėjo savo namus Pleškučiuose ir bičiulių padedama dar suspėjo juos aplankyti, atsisveikinti su ten tebestovinčiu senuoju šuliniu…

Po mamos laidotuvių dukra sulaukė netikėto skambučio. Pažįstamas moters balsas skambėjo griežtai ir įsakmiai: „Tik saugok knygas. Jeigu ruošiesi atiduoti – mes paimsim.“ Tas, kuris yra evangelikų liuteronų tikybos, nesunkiai supras, kokių knygų ir kodėl negalima atiduoti.

„Aš žinojau, kad knygų niekas neatiduoda“, – patikino Irena. Dėl to ji buvo rami. Religines knygas, gautas iš močiutės ir mamos ji brangina ir saugos visą gyvenimą.

Bet buvo dar viena svarbi priedermė, kurios, mirus mamai, ji neatliko – neįdėjo į karstą maldaknygės. „Mama man nepasakė. Pamiršo, galbūt… O gal galvojo, kad aš žinau ir įdėsiu…“ – patirtais išgyvenimais dalinasi Irena.

Močiutei Annai Vytienei į karstą maldaknygė buvo įdėta. Dukra Irmgard palaidota greta. „Nepergyvenk, vaikeli, jos galės kartu skaityti“, – nuramino Ireną senoji moteris, viena iš paskutiniųjų Nidos kuršininkių.

ŽODYNĖLIS

Bleks  – namų audimo drobės, kurios buvo balinamos
Blekiuoti  – balinti drobes
Daigus diegti  – daigus sodinti
Knaipė  – smuklė
Kupolinės lempos – žibalinės lempos su porcelianiniais gaubtais
Kuzinės – pusseserės
Laumės priguls – laumės prispaus
Roputės – bulvės
Susifryuoti plaukus – susisukti plaukus popieriniais suktukais
Šiuršis – prijuostė
Tantė – teta
Triūba – dūda
Umama – močiutė
Žeks – kojinės