Vokietijoje ilgus metus gyvenęs lietuvis Julius Radtkė (Rotkis) 2015–2017 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejui perdavė savo dienoraščio rankraščius, atsiminimus bei šeimos relikvijas: išsaugotą stalą, staltiesę, maldų ir giesmių knygą, nuotraukų albumą, dokumentus. 2005 m. Kalvystės muziejui jis jau buvo padovanojęs autorinį darbą  „Pasagų rutulys. Trys laimės“.

Julius Radtkė gimė 1935 m. Žygaičiuose, Tauragės apskrityje, nuo 1960 m. gyveno Vokietijoje, kur 2019 m. ir mirė. Dar gyvas būdamas jis išreiškė valią būti palaidotas senosiose Šikšnių kaimo (Tauragės raj.) evangelikų liuteronų kapinėse.Pirmosios žinios apie Juliaus Radtkės giminės genealogiją yra iš XIX a. 1862 metų Tauragės evangelikų liuteronų parapijos krikšto registracijos knygoje pažymėta, kad Erhardui Radtkei (Ehrhard Radke), kuris buvo kalvis, ir Karolynei Hilbrecht (Carolyne Hilbrecht) gimė santuokinis sūnus Liudvikas Erhardas (Ludvig Ehrhard), miręs 1925 m. Tauragės evangelikų liuteronų parapijos mirties registracijos knygoje pažymėta, kad jis buvo ūkininkas iš Žygaičių. Liudviko Erhardo, Juliaus senelio, pavardė mirties liudijime parašyta ne su „d“, o su „t“ – „Ratke“. Juliaus mama – ūkininko duktė Vilenbrechtaitė Marta (Willenbrecht Marta) (*1904.04.29 +1971.12.16. Mamos mama, Kvauka Šulė (Kwauka Szule) (*1868.01.12), manoma, kilusi nuo Tilžės. Tėvai Julius Radtkė (Rotkis) ir Marta Vilenbrechtaitė (Marta Willenbrecht) susituokė 1924 m., turėjo nemažą ūkį Žygaičiuose.

Tėviškė – Žygaičiuose (Tauragės apskr.)

2015 metais nuvykus kartu su J. Radtke į jo tėviškę Žygaičiuose, ten mus maloniai pasitiko  buvusiame Rotkių šeimos ūkyje prisiglaudęs kaimynas Algis Klumbys. Šis gan guvus ir linksmas, atlapaširdis žmogus nesijautė vienišas atokioje sodyboje: mėgęs grybauti, uogauti, mokėjęs net bičių spiečių sugauti. Julius pažinojęs jo vyresnį brolį Stasį ir dvi seseris. Klumbių sodyba anuomet radosi šalia Stankinės ir Rotkių ūkio – ten, kur keliukas vedė į Žygaičių sodą (sodà – senoji kaimo dalis, dabar – Sodos gatvė Žygaičių miestelyje).

Rotkių ūkis

Tėviškės prisiminimai Julių lydėjo visą gyvenimą. Apsilankymas 2015 metais ištuštėjusioje tėviškėje nebuvo tik liūdinantis. Šviesius vaikystės prisiminimus svečiui vis dar žadino ir kėlė iš atmintis prūdas su senaisiais gluosniais, kad ir apgenėtais. O tėviškės šulinio vanduo – esąs pats skaniausias! Išgirdom, kad tokio gero ir švaraus vandens, kaip iš savojo šulinio, net ir Vokietijoje nėra kur nusipirkti…

Rotkių trobos tebuvo likusi menka dalis. Dienoraštyje jis rašė:

„Trobos likęs tik trečdalis – kamara ir išimtinė dalis, kur mano oma Berta gyveno. Antrojo galo, kur buvo didžioji stuba ir kur tėvas miegojo – nebėra. Nebėra nei kuknės, nei koridoriaus, kuris skyrė vieną trobos galą nuo kito. Prieškambario – ir jo nebėra…

Už kalvelės buvo gluosniai aukšti su sūpynėm ir gandralizdžiu, o už skūnios ant kalvelės – jauja, kur linus mynė. Beliko pamatų akmenys… Pirmieji varteliai buvo nuo prūdo kairėj, antrieji – prieš staldą, o vartai buvo už staldo. Didieji vartai vedė vieškelio link, kiti, dešinėje nuo skūnios, vedė į laukus. Prie skūnios vartai dažnai buvo atviri, jei gyvuliai laukuose.“ („Paskutinis, užvėręs vartus“. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020, p. 16–17)

Mamos stalas

Atsigaivinus kūną ir sielą tyru šulinio vandeniu, Algis Klumbys maloniai mus pakvietė užeiti į trobą.  Tik įžengus per slenkstį, už durų prie sienos stovėjo stalas. Tą ypatingą akimirką, kai stalas J. Radtkei pasirodė lyg kažkur matytas, pavyko užfiksuoti nuotraukose. Vėliau J. Radtkės dienoraštį papildė ir įrašas:

„Ir troboje žiūriu žiūriu – stovi stalas, pasirodė jis kažkur lyg matytas, artimas, ir prisiminiau, kad tai būsiąs mamos kraičio dalis – stalas. Sutiko man tą stalą – mamos stalą – perleisti ir atvežiau jį į Klaipėdą (į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų). Tegul jis kalba apie praeitį, tegul įspėja žmones, kad nereikia – negalima prie stalo bartis, peštis ir kelti karų!” („Paskutinis, užvėręs vartus“. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020, p. 216)

Anuomet Rotkių namuose tas pats stalas stovėjęs ne prie durų, o kambaryje prie lovos, kur miegojo mama su mažiausiu broliuku ar sesute, kuriuos teko vystyti kas metai ar antri. Kraitinis stalas buvo rudai dažytas, su stalčiumi, tačiau nelabai didelis. Šeimynai pavalgyti jis būtų buvęs per mažas. Gausi šeima susėsdavo prie kito – didesnio stalo, kuris buvo paprastas, iš lentų sukaltas, maždaug dviejų metrų ilgumo.

Šis mamos  Martos Rotkienės (gim. Willenbrecht) kraitinis stalas tarnavo ir mažylių vystymui. Rankraščio autorius J. Radtkė mano, jog jis, ko gero, taip pat ant to stalo būdavo „sutvarkomas“.

Martukas, mamukas, mamytukas – jauniausia iš Vilenbrechtų giminės

Ūkininko duktė Marta Vilenbrechtaitė (gim. Willenbrecht) (*1904.04.29 +1971.12.16) iš šešių vaikų buvo jauniausia. Mažybiškai vadinta Martuku. Vaikai anuomet mamą vadino mamuku, mamytuku. Jos tėvas buvo Vilenbrechtas Vilhelmas (Willenbrecht Wilhelm) (*1862.01.22 +1942.06.16). Mama – Kvauka Šulė (Kwauka Szule) (*1868.01.12). Ji, pasak artimųjų, buvo kilusi „nuo Tilžės“. Martos Vilenbrechtaitės (gim. Willenbrecht) seserys ir broliai pagal gimimo eilę buvo: Vilenbrechtas Augustas (Willenbrecht August) (*1891.08.20 +1956.04.24) – viengungis, Vilenbrechtaitė Joana (Willenbrecht Johanna) (*1894.01.21 +1976.04.05), ištekėjusi už Kanšaičio Fridricho (Kanschat Friedrich), Vilenbrechtas Oto (Willenbrecht Otto) (*1895.09.03 +1972.08.12) buvo vedęs Kairytę Julianą (Kairys Juliane), Vilenbrechtaitė Ida (Willenbrecht Ida) (*1896.12.15 +1948.08.11) buvo ištekėjusi už Cibičio Martyno (Cibitys Martyn), Vilenbrechtas Vilhelmas Rudolfas (Willenbrecht Wilhelm Rudolf) (*1899.04.05 +1979.12.23), vedęs Genčę Lydą (Gensches Lydia). Vilenbrechtų giminė, manoma, kilusi iš zalcburgiečių. Kokiais likimo keliais į Ruikių kaimą Sartininkų valsčiuje (dabar Žygaičių valsč., Tauragės apskr.) jie pateko, nustatyta.

Vilenbrechtų ūkis buvęs dešimties hektarų. Žemė buvo visa dirbama ir siekusi iki pat Klaipėdos krašto sienos – rubežiaus. Tai sudarė palankias sąlygas kontrabandai, vadinamajam šmugeliui. Mamos broliai taip „prekiavę“: varydavę per sieną ne tik arklius, galvijus, bet ir kiaules, o iš kitos pusės parsigabendavę pramonės gaminių, vaistų.

Mamos Martos Rotkienės (gim. Willenbrecht) kraitinė staltiesė išsaugota vaikaičio Romo Radtkės namuose Byzentalyje (Vokietijoje). Julius Radtkė prisimena, kad tėviškėje staltiesė buvo užtiesiama ant muziejui jau perduoto kraitinio stalo.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejui J. Radtkė taip pat padovanojo ir dar vieną šeimos relikviją – mamos naudotą  „Maldų ir Giesmių Knygelę“.

Religija

Giedojimas ir giesmė evangelikų liuteronų bažnyčioje turi labai svarbią reikšmę. Apie bažnytinio choro susikūrimą Sartininkų bažnyčioje prisiminimais knygoje dalijasi kunigas Liudas Fetingis. Pirmuoju choro vadovu buvęs Artūras Timpa, o vėliau jam vadovavęs Jurgis Paliokas. Sartininkų evangelikų liuteronų bažnyčioje bendros giesmės pamaldose buvo giedamos J. Paliokui vargonuojant fisharmonija – „mažaisiais vargonėliais“, kurie šiandieną eksponuojami Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Plačiau žr. Eksponatų istorijos (3). Evangelikų liuteronų kunigo Liudviko Fetingio išsaugotos religinės knygos

Išliko unikalus Dievo Žodžio sakytojo, diakono A. Timpos sukurtų giesmių sąsiuvinis. Kunigas Valdas Miliauskas teigia, jog A. Timpa buvo labai pareigingas ir tvarkingas žmogus, linkęs į asketizmą ir, kaip ir kiti sakytojai, pasisakė prieš pasaulietinius žaidimus ar kitokias pramogas. Pietistinės nuostatos, religinis pamaldumas buvo išskirtinės Paprūsėje gyvenančiųjų savybės, puoselėtos ir šeimoje, ir bažnyčioje. J. Radtkė dalijasi prisiminimais apie Sartininkų bažnytėlės lankymą. Išsamiai pristatoma Sartininkų parapijos Šikšnių kaimo kapinių šventė. Anuomet didžiausia šventė jauno žmogau gyvenime – konfirmacija, vadinta įžegnojimu. Julius pasakoja apie jo konfirmacijai pasiūtus naujus drabužius – kūmos Paliokienės verptą ir austą milinę. Sakytojo, diakono, konfirmantų mokytojo A. Timpos aprašyme atsispindi surinkimininkams pietistams būdingi bruožai: jausmingas kalbėjimas, giedojimas.

Martos Rotkienės (gim. Willenbrecht) „Maldų ir Giesmių Knygelė“, kurioje giesmės ir maldos yra parinktos iš evangelikų reformatų kunigo, pedagogo Adomo Šerno (1884–1965) verstų ir pataisytų giesmių ir maldų rinkinio bei iš 1936 m. klaipėdiškių „Pagerintų giesmių knygų“ ir kitų šaltinių. Leidinyje šalia žinomų talpinamos ir pirmą kartą spausdinamos giesmės, pateiktos sunorminta lietuvių kalba. Spaudai parengta 1956 m.

J. Radtkė prisiminė ir aprašė savo konfirmacijos dieną Sartininkų evangelikų liuteronų bažnyčioje: „Konfirmacija vyko, kiek prisimenu, taip: kunigas pasveikino visus, buvo giedama visos bendruomenės giesmė, sekė malda. Tuomet suklupdė konfirmantus prie altoriaus po du, pirma mergaites, sekė berneliai.

 Kunigas klausė: „Ar tiki į Dievą ir pripažįsti bažnyčią?“ Kiekvienas turėjo iš maldaknygių arba Biblijos pasirinkęs pasakymą, kurį jis garsiai ištarė. Tada kunigas dėjo rankas ant galvos, pasakė, kad esi priimtas į tikinčiuosius, ir palaimino. Tada tikintieji visi bendrai sakė tikėjimo išpažintį: „Tikiu į Dievą Tėvą…“ Kunigas prašė visų mintyse prisipažinti nuodėmes ir prašyti atleidimo. Tai buvo daroma klūpant. Konfirmantams su artimaisiais kartu kunigas dalijo ostiją (Kristaus kūną) paeiliui, po to davė iš bendros taurės gurkšnelį vyno (tai simbolizuoja Kristaus kraują). Tada kunigas skelbė Dievo vardu, kad nuodėmės atleistos. Tuomet kiekvienas ėjome į savo vietą ir klūpodamas tyliai dėkojome Dievui už nuodėmių atleidimą. Giedama atitinkama giesmė, dar bendra malda ir „Tėve mūsų“. Kunigas palaimina kryžiaus ženklu visą bendruomenę ir atleidžia. Konfirmantai priimami per konfirmaciją visateisiais bendruomenės nariais.“ („Paskutinis, užvėręs vartus“. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020, p. 114)

Kūryba

Knygoje meninėje plotmėje įamžinti J. Radtkės metalo plastikos darbai ir užfiksuotos jų sukūrimo istorijos, paremtos vaikystės prisiminimais, įkvėptos Prarastosios Tėvynės ilgesio, lietuvių mitologijos, Kristijono Donelaičio „Metų“, pagarbos knygai ir knygnešiams.

Julius Radtkė – mašinų gamybos meistras, 1980–2011 metais dirbo Ahauso profesinio lavinimo centre (BBS Ahaus) Vokietijoje, kur 1992–1995 metais sukurti ir eksponuojami 7 autoriaus darbai iš statybinės geležies. Iš viso J. Radtkė yra sukūręs 51 skulptūrą iš statybinės geležies, 1 – iš akmens. Žymiausi darbai eksponuojami Martyno Jankaus muziejaus lauko ekspozicijoje, kuri sukurta 1991–2005 metais. Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje darbai sukurti 1996–1998 metais, Kalvystės muziejuje Klaipėdoje – 2005. J. Radtkės sukurtos septynių žvakių žvakidės – menoros pastatytos žydų pagerbimo vietoje Tauragėje (2011 m.) ir Ahauso (Vokietija) evangelikų bažnyčios šventoriuje (2012 m.).

„Prūsų genčių pavadinimus nusinešė kitataučiai, pasidalino jų žemes! Ilgai mąsčiau, kaip „Senąją Prūsą“ atvaizduoti? Sumaniau pavaizduoti medžio stuobrį. Likusi čia ir ten šakelė žalia… Tai rodo, kad nors medžio

jau nebėra, kuris žaliuotų, suteiktų šešėlį, bet šaknys dar gyvos!“ („Paskutinis, užvėręs vartus“. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020, p. 16–17)

ŽODYNĖLIS

Kamara valstiečių trobos ar klėties kambarys įvairiems produktams ir daiktams pasidėti; indauja; sandėlis

Kuknė – virtuvė

Oma – senelė

Skūnia – daržinė

Sodà – senoji kaimo dalis

Staldas – tvartas

Stuba – namo viduje įrengta patalpa, kambarys

Nuotraukos: A. Kavaliauskienės, D. Bielkausko  ir iš MLIM archyv.

Medžiagą parengė dr. A. Kavaliauskienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja

Raskite mus

Skip to content