Visoje Sovietų Sąjungoje represinėms struktūroms paskirti pastatai, turėję rūsius. Jų reikėjo tam, kad ten būtų galima įrengti taip vadinamus vidaus kalėjimus. Enkavedistai, siekdami fiziškai ir psichologiškai palaužti žmones, juos uždarydavo kamerose, laikydavo nepakeliamomis sąlygomis. Pagrindinė priemonė siekiant paveikti suimtuosius – kankinimai, kurie nenutrūkdavo net pasibaigus tardymams: per naktį išvargintiems kaliniams dienos metu drausta atsigulti, miegoti.

Muziejaus ekspozicijoje galima apžiūrėti autentišką kamerą. Išlikusios medinės durys turi užrakto sistemą, stebėjimo akutę bei atveriamą langelį, per kurį suimtiesiems paduodavo maistą. Užraktas specialiai trankytas jas rakinant, kad kalintieji patirtų kuo daugiau streso. Kamera buvusi apie 4 m ilgio ir 3 m pločio, lubos neaukštos. Dieną naktį degė vadinamoji Iljičiaus lemputė, nes patalpoje tvyrojo prieblanda, o oras buvo tvankus bei drėgnas. Per vieną parą nuo drėgmės supelydavo duona. Kvapą gadindavo kampe stovinti geležinė talpa gamtiniams reikalams atlikti. Per duryse įtaisytą „akį“ prižiūrėtojai stebėdavo kameros vidų. Miegoti dienos metu buvo griežtai draudžiama, maistas itin prastas.

Kameroje taip pat eksponuojami originalūs gultai. Jie depozito teisėmis gauti iš Vilniaus Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus. Iki 1947 m. kamerose jokių gultų nebūdavo, vėliau atsirado mediniai. Lankytojams pristatomi išlikę vėlesnio laikotarpio egzemplioriai, anuomet naudoti visoje Sovietų Sąjungoje. Neretai jie buvo prisukami prie grindų.

Iš viso Klaipėdoje nuo 1945 iki 1953 m. šiame vidaus kalėjime buvo kalinami 8 268 asmenys.