Klaipėdos skulptūrų parkas įkurtas senųjų miesto kapinių vietoje 1977 m. Kapinių likvidavimas užsitęsė iki 1985 m., – vakarinėje parko dalyje jau montavo modernistinės raiškos skulptūras, o rytinėje dalyje, pagal Trilapio gatvę, dar stovėjo antkapiniai paminklai.
Šiuo metu 10 ha parko teritorijoje eksponuojama 116 įvairios tematikos meninių darbų, kuriuos iškalė 61 skulptorius ir gausus būrys akmens meistrų. Iš viso per penkiolika metų simpoziumuose dalyvavo 69 skulptoriai profesionalai, Klaipėdos miestas pasipuošė 131 skulptūra.
Klaipėdos miesto valdžia, – vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys ir kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė, drauge su Lietuvos dailininkų sąjungos skulptorių sekcija penkiolika vasarų (1977–1991) organizuodavo granito kalimo simpoziumus Smiltynėje.
Svarbiausia, ką tuo metu atvėrė simpoziumai – tai laisvę meninei raiškai. Pirmuosiuose simpoziumuose netgi nebuvo cenzūros. Eskizų pateikimai komisijai prasidėjo trečiaisiais metais, kai parke jau stovėjo tokios skulptūros kaip M. Navako „Šarvas“ (1977), „Plokščias keturkojis“ (1978), L. Garlos „Pradžia“ (1977).
Nors nuo 1979 m. veikė komisija, kuriai reikėjo pateikti būsimo darbo eskizus, praeiti cenzūrą, Klaipėdoje viena po kitos atsirasdavo modernios, viešai erdvei tuo metu nebūdingos skulptūros. Formavosi ir realizavosi meno strategijos, tolimos socrealizmo kanonams: abstrakcija, siurrealizmas, minimalizmas, įvietintas menas. Klaipėdos simpoziumuose buvo galima eksperimentuoti, žaisti, plėsti ribas, kitaip interpretuoti realybės ir meno santykį.
Simpoziumuose sukurtų darbų iškilmingas pristatymas vykdavo parke rugpjūčio pabaigoje. Susirinkdavo respublikinė valdžia, skulptoriai ir miesto kultūrinė bendruomenė. Grodavo dūdų orkestras. Skulptoriams įteikdavo diplomus, apdovanodavo laikrodžiais, sidabriniais padėklais, radijo imtuvais. Piniginis užmokestis taip pat egzistavo: miestas nupirkdavo kelias figūratyvinio pobūdžio skulptūras, o gautus pinigus skulptoriai pasidalindavo.
Smiltynės granito kalimo simpoziumai penkiolika metų buvo Klaipėdos vasaros kultūrinio gyvenimo ašis, aplink kurią sukosi žurnalistai, menininkai, valdininkai ir smalsūs klaipėdiečiai.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę Skulptūrų parko teritorija vertinta prieštaringai. Sąjūdžio aktyvistai, ypač „Laisvės lygos“ lyderiai, aiškino, kad reikia atkurti miesto senąsias kapines, o menininkai (Algimantas Jusionis, Algirdas Bosas…) ir dalis visuomenės sakė, kad nebegalima atsukti istorijos rato, – Skulptūrų parkas turi išlikti, neišnešiojant po miestą nei vienos parke stovinčios skulptūros. O tokių pasiūlymų būta.
Klaipėdos skulptūrų parkas šiandien – tai Lietuvos brandžiojo modernizmo skulptūros 8–9 dešimtmečių meno galerija po atviru dangumi. Tai vieta, kur susipažįstame su lietuviškosios skulptūros kalimo mokykla, įdomiais techniniais sprendimais (pvz., akmens masei tašyti naudotas savadarbis ugniasvaidis), formos ir temos santykio raiška. Dešimt skulptorių, dalyvavusių Smiltynės granito simpoziumuose, yra apdovanoti Nacionaline kultūros ir meno premija: A. Sakalauskas (1994), R. Midvikis (1994), V. Šerys (1995), S. Kuzma (1996), M. Navakas (1999), L. V. Strioga (2001), P. Mazūras (2004), K. Jaroševaitė (2005), A. Bosas (2011), V. Vildžiūnas (2012), V. Urbanavičius (2015).
Šiandien Skulptūrų parko teritoriją sudaro keli istoriniai sluoksniai:
1. XIX a. pradžios fortifikacinis lauko įrenginys, likęs nuo Prūsijos karo su Napoleonu.
2. Senųjų miesto kapinių (1820 m. – XX a. antroji pusė) fragmentai, 1923-ųjų sukilėlių kapavietė, Antrojo pasaulinio karo memorialas. Yra atstatyti labdario Juliaus Liudviko Vynerio, Hermano ir Marie Gerlachų antkapiniai paminklai.
3. Lietuvos brandžiojo modernizmo skulptūros ekspozicija (1977–1989).
4. Naujieji atminimo ženklai (memelenderių atminimo akmuo, paminklas laivo „Linkuva“ atminimui, armėnų chačkaras).
Nuo 2005 m. Skulptūrų parko ekspozicija rūpinasi Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.
Parengė Sondra Simanaitienė