„Klaipėdos miesto magistrato nutarimu 1819 m. naujas savivaldybei priklausančias kapines nutarta įkurti užmiestyje, rytinėje Naujamiesčio pusėje – Rosgartene, kur nuo seno buvo miestiečių ganyklos ir pievos. <…> 1820 m. sausio 7 d. naująsias miesto kapines pašventino reformatų pamokslininkas Augustas Eduardas Lambertas. <…> Kapinės buvo skirtos laidoti visiems miestiečiams.“ (Zita Genienė, str. „Klaipėdos kapinės“, „Skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“, 2012, Klaipėda)

1762 metų miesto plane prie Liepų ir Trilapio gatvių randame pažymėtas nedideles kapinaites. Kaip mini šaltiniai, per Septynerių metų karą čia buvo laidojami rusų kareiviai. O 1803 m. buvo minimos rusų kapinės. Per Septynerių metų karą (1756–1763) laidojo ne tik rusų kareivius, bet ir vokiečius belaisvius, kurie kartu su dezertyrais buvo saugomi pilyje. Ten nuo dėmėtosios šiltinės jie mirdavę šimtais, būdavo vežimais išvežami ir čia, užmiestyje, laidojami.

Galima daryti prielaidą, kad šie kareivių laidojimai davė pradžią vėlesnėms miesto kapinėms. 1796–1820 m. didžiosios miesto kapinės buvusios Krūmamiestyje, dabartinėje Naujojo Sodo gatvėje (dabar į šią teritoriją įeina Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centras, didžioji dalis skvero prieš S. Dacho mokyklą.). Šioje vietoje 1820 m. buvo užveistas pirmasis miesto sodas, o kapinės perkeltos į Liepų ir Trilapio g. Naujųjų kapinių vieta buvo drėgna, teko aplinkui iškasti griovius.

Iki 1820 m. miesto kapinių priežiūra ir tvarkymas buvo bažnyčių žinioje. Steigiant naujas kapines, jų priežiūrą prisiėmė miesto magistratas, paskirdamas specialų kapinių tvarkytoją, kuris vadinosi kapų inspektoriumi.

Atidarius kapines, miesto vadovybė kreipėsi į gyventojus, skatindama sodinti kapinėse levandas, daugiametes saulutes, buksmedžius. Magistratas uždraudė kapinėse rūkyti, vedžioti šunis. Iš pradžių kapinės buvo apsodintos tik gyvatvore, o vėliau aptvertos aukšta lentų tvora.

Jau 1856 m. minima, kad sklypas buvo beveik užlaidotas. Vyriausybė leido panaudoti senąją vietą laidojimui antrąkart – piltos žemės, kurios buvo atgabentos laivais į Klaipėdą kaip balastas. Kadangi senieji kapinių takai liko kaip buvę, kvartalų kraštus teko sutvirtinti atraminėmis sienutėmis, o kai kur sumūryti laiptukus.

Miesto kapinėse buvo laidojami įvairių konfesijų žmonės: liuteronai, katalikai, anglikonai ir kitų tikėjimų žmonės, neturėję savų kapinių. XIX a. vid. čia išimties tvarka buvo palaidotas pirklys Julius Liudvikas Vyneris (Wiener), nors žydai turėjo savo kapines (dab. Žiedų skersgatvis).

Po 1871 m., pasibaigus Prancūzijos–Prūsijos karui, kapinėse buvo laidojami belaisviai prancūzai, kasę Vilhelmo kanalą.

XIX a. pabaigoje kapines praplėtė. Sklypas, padidėjęs beveik trečdaliu, tapo netaisyklingas, panašus į L raidę.

Miestiečių pastangų dėka devyniolikto amžiaus pabaigoje šios miesto kapinės buvo tapusios „rimtimi dvelkiančia, poetiška, pavėsinga, pavasarį lakštingalų, gegučių ir kitų giesmininkų mėgiama vieta. Tai buvo Klaipėdos pasididžiavimas, kurio galėjo pavydėti daug didesni miestai“, – rašė J. Zembrickis.

Laikraštyje „Vakarai“ (1937 m. lapkričio 1 d.) rašoma, kad kapinių prižiūrėtojas Heinas nuo 1851 m. lapkričio 15 d. iki mirties 1885 m. balandžio 1 d. kapinėse palaidojo 11 519 žmonių. Ankstesnės kapinių knygos sudegė per didelį gaisrą mieste 1954 m. (Po Heino mirties kapų inspektoriumi tapo Tiessenas, kuris iki 1919 m. balandžio 1 d. palaidojo 11 412 žmonių. O nuo 1919 m. iki 1937 m. lapkričio 1 d. inspektorius p. Tillottas palaidojo 5999 žmones. Taigi Klaipėdoje per 86 metus (1851–1937 m.) miesto kapinėse palaidota 28 930 žmonių.

1937 m. be miesto kapinių buvo dar dvejos kapinės – Vitėje ir Smeltėje, kuriomis rūpindavosi tas pats miesto kapinių inspektorius. Inspektoriai gyvendavo prie kapinių, nedideliame vieno aukšto mūriniame namelyje (šioje vietoje dabar stovi Klaipėdos miesto savivaldybei priklausantis pastatas, kuriame sovietmečiu veikė Šachmatų klubas, nuo 1996 m. jauki kavinė-vyninė „Metų laikai“, 2007-aisiais pastatą nunioko gaisras, o 2012 m. jame įsikūrė Klaipėdos m. tautinių kultūrų centras).

1937 m. kapinių priežiūrai magistratas metams skirdavo 60 000 Lt. Kapinių tvarkymo darbus dirbo 7 magistrato samdyti darbininkai, be to, pačius kapus tvarkė dar 6 moterys.

Storose rudų lapų kapinių knygose buvo įrašoma palaidojimo data, kapinių kvartalo eilės ir vietos numeriai, pavardė ir palaidotojo profesija.

1945 m. Klaipėdą užėmė sovietų armija.

Rūta Paplauskienė, kuri 1945-aisiais buvusi penkiolikos metų, prisiminė tokį vaizdą tuoj po karo: „Miesto kapinės atrodė klaikiai: išdraskytos koplyčios, į mūro sienas atremti griaučiai, kuriems į rankas įstatyta šluota“.

Vėliau, iki pat Skulptūrų parko įkūrimo 1977 m., miesto kapinės kėlė prieštaringus jausmus. Senieji antkapiniai paminklai su vokiškais užrašais būdavo apverčiami ir užrašomos tik ką palaidotų žmonių pavardės, dažniausiai rusiškai. Iki pat kapinių uždarymo laidota palei Trilapio gatvę, todėl čia išliko daugiausiai lankomų kapų.

Prieškarinė kapinių tvarka, harmonija ir ramybė dingo.

Senosios koplyčios buvo susprogdintos dar 1947 m., o po 1977 m. išliko tik paminklas 1923 metų sukilėliams. Istorikas Vygantas Vareikis mano, kad jį išgelbėjo tai, jog 1923 m. lietuvių sukilimas buvo prieš vokiečius, ir po karo paminklas buvo įrašytas į respublikinės reikšmės saugomų paminklų sąrašą.

Rašytojas Romualdas Lankauskas, kurio tėvas yra palaidotas Miesto kapinėse, Skulptūrų parko įkūrimą kapinių teritorijoje ironiškai pavadino „nepaprastos reikšmės kultūriniu įvykiu brežnevinėje epochoje“. Valdininkai į rašytojo raginimą įsikišti ir sustabdyti kapinių naikinimą atsakė: „Šios kapinės nėra Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše“ (J. Glemža, Kultūros ministro pavaduotojas, 1982-05-17).

Valdžios nurodymu istorines kapines pradėta naikinti dar 1958 m., o pagrindiniai naikinimo darbai vyko 1975 m. Tada viskam vadovavo Komunistų partija, o Rytprūsių paveldas jai buvo svetimos ideologijos liudininkas. Tiesa, kapinių teritorija po karo jau buvo virtusi baisios netvarkos vieta: mėtėsi tušti degtinės buteliai, šiukšlės, rusės ateidavo pasideginti, vaikai žaidė tarp paminklų, o vyrai girtaudavo. Tvarka buvo pasiekta ant Senųjų miesto kapinių įkūrus Skulptūrų parką.

Senosiose miesto kapinėse yra palaidota apie 40 000 žmonių. Miesto kapinių registracijos knygos iš vokiško periodo dingusios. 1948–1959 m. palaidojimų registracijos knygoje, šiuo metu saugomoje Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fonduose, įrašas apie paskutinį palaidojimą darytas 1959 m. sausio 24 d., nors, remiantis Olgos Irenos Vičiulytės-Gedgaudienės (gim. 1940 m. Klaipėdoje) liudijimu, paskutinį kartą laidota dar vėliau, tai yra 1964 m. – priešais 1923-iųjų metų sukilėlių kapą buvo palaidotas jos uošvis Bubulas Kazimieras.

2016 m. Klaipėdos miesto savivaldybės Paveldosaugos skyrius paskelbė konkursą Skulptūrų parko sutvarkymo techniniam projektui parengti. Projektą laimėjo architektė Margarita Ramanauskienė. Jai talkino dizaineris Kęstutis Mickevičius ir kraštovaizdžio architektė Rita Goliakovienė. Projektą žadama įgyvendinti iki 2023 m., kai Lietuva minės Klaipėdos krašto prijungimo šimtmetį.