Šioje kameroje patalpinta visa informacinė bei ekspozicinė medžiaga apie 1945–1958 m laikotarpį. Pristatomos keturios temos: Rezistencija Vakarų LietuvojeRepresinės struktūrosPolitiniai kaliniai ir Tremtis. Kiekvienai jų skirta po du stendus, vitrinose eksponuojami įvairūs daiktai, vaizdo ekrane rodomos nuotraukos.

Rezistencija Vakarų Lietuvoje

Siekiant pateikti aiškesnį vaizdą apie pokario rezistencijos kovas Lietuvoje pristatomi trys judėjimo etapai bei partizanų apygardų žemėlapis. Pastarajame matyti, kad Klaipėdos kraštas atrodė kaip „tuščias“ rajonas, nepriklausantis jokiai apygardai. Šioje teritorijoje beveik nebebuvo likę gyventojų, nebuvo bazės, kuri galėtų remti pasipriešinimo dalyvius. Be to, čia buvo dislokuota daug sovietinės kariuomenės ir represinių struktūrų. Lietuvos partizanai atitiko tarptautinėje teisėje numatytus kariuomenei požymius: turėjo vadovybę, dėvėjo uniformą, ginklą nešiojo atvirai, laikėsi karo tradicijų. Jie buvo Lietuvos kariuomenė okupuotoje Lietuvoje. Stojantieji į partizanų būrius privalėjo duoti priesaiką, kurios reikėjo šventai laikytis. Laisvės kovotojai okupacijai priešinosi ne tik ginklu, bet ir rašytiniu žodžiu, t.y. savo leidiniais.

Eksponuojama visa serija nuotraukų iš Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos Rambyno (Pilies) ir Geležinio Vilko būrių. Jie veikė Klaipėdos apskrities, Šilutės, Šilalės, Priekulės rajonų apylinkėse. Apytiksliais duomenimis Klaipėdos apylinkių bei rajonų ribose rezistenciniame judėjime dalyvavo apie 800 kovotojų.

Represinės struktūros

Viena svarbiausių sovietinių represinių organų veiklos sričių buvo kova su ginkluota lietuvių rezistencija. Pagrindine jėga, padėjusia įtvirtinti tuometinę valdžią ir palaužti ginkluotąjį pasipriešinimą, laikyta SSRS vidaus kariuomenė. Manoma, kad po karo Lietuvoje sovietinių karių, kovojusių su partizanais, skaičius galėjo siekti apie 60–70 tūkst. Kariuomenei talkino šiam tikslui įsteigti naikintojų (stribų) batalionai, nuo 1945 m. spalio pavadinti liaudies gynėjų būriais. Tai buvo atskiri sukarinti daliniai, suformuoti iš vietos gyventojų. Lietuvoje tokių būrių veikloje dalyvavo iki 20 tūkst. žmonių, tarp kurių – apie 17 tūkst. lietuvių. Jie išformuoti 1954 m. sutriuškinus rezistencinį judėjimą. Be to, kovoje su pasipriešinimu represinės institucijos plačiai naudojo agentus, informatorius, specialiųjų grupių smogikus, neretai apsimesdavusius iš kitur atklydusiais partizanais.

Ekspozicijoje galima išvysti retas nuotraukas, kur matyti operatyvinė sovietų karių grupė 1944 m. ir vadinami liaudies gynėjai su vietiniais žmonėmis. Represinėms struktūroms priklausė vidaus kalėjimo bei saugumo darbuotojai. 

Politiniai kaliniai

Sovietų valdžios teroras pirmiausia buvo nukreiptas prieš nepriklausomos valstybės politikus, mokslo, kultūros, karinį elitą ir jų šeimas. Jis pradėtas realizuoti nuo 1940 m. birželio 15 d. bei atnaujintas 1944 m. antroje pusėje. Teroras vykdytas ir prieš partizanus, taip pat kitus aktyvius gyventojus. Suimtuosius kaltindavo „tėvynės išdavimu“, „kontrrevoliucine veikla“, kenkimu socialistinei valstybei. Specialūs teismai – ypatingieji pasitarimai, karo tribunolai – skirdavo ilgas laisvės atėmimo bausmes. Nuteistieji pakliūdavo į kalėjimus ar lagerius.

Šioje ekspozicijoje galima apžiūrėti buvusio politkalinio P. Milerio savo paties rankomis sumeistrautą vieno  lagerio maketą. Nuo 1948 m. Sovietų Sąjungoje  veikė net 12 tipinių GULAG´o lagerių. Jų apsauga buvo sustiprinta, vidaus režimas sugriežtintas: teritoriją juosdavo ginkluoti sargybos postai, trigubos spygliuotos vielos užtvaros, o  barakai – su grotomis, rakinami. Kaliniai privalėjo vilkėti specialius drabužius, paženklintus numeriais.

Tremtis 

Sovietmečiu Lietuvos žmonės skaudžiai nukentėjo nuo trėmimų. Tai buvo masinis gyventojų iškeldinimas iš jų gyvenamųjų vietų į tolimiausius Sovietų Sąjungos rajonus. Šiais neteisėtais, antikonstituciniais veiksmais siekta pašalinti sovietinei valdžiai nepritariančių asmenų grupes, atimti jų turtą, įbauginti bei morališkai palaužti. Į gimtinę žmonėms pradėta leisti sugrįžti nuo 1958 m.

Muziejininkų parengtuose stenduose galima detaliau susipažinti su kraupia trėmimų statistika, skaičiais. Iš dabartinio Klaipėdos rajono tokiu būdu buvo iškeldinti 2 433 gyventojai, tarp jų – apie 735 Mažosios Lietuvos lietuvininkai. Tai sudaro net 30 % nuo bendro viso rajono tremtinių skaičiaus. Iš Klaipėdos miesto 1948–1952 m. išvežti 47 žmonės.

Lankytojams pristatomose nuotraukose užfiksuota, kaip gyvendami toli nuo tėvynės tremtiniai stengėsi vienas kitą palaikyti, organizavo bendrus renginius, minėjo šventes. Gimtųjų namų ilgesį iškalbingai atskleidžia vitrinose išdėstyti rankdarbiai, asmeniniai daiktai, rožančius iš duonos ir kt.

Raskite mus

Skip to content